Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
balandžio
2019

Π–MOLL IR KITOS POETO IŠDAIGOS

   Anot vakaro vedėjos ir svečių kalbintojos rašytojos Aldonos Ruseckaitės, tai – ne lovos, o stalo knyga. Būtent stalo, nes ją reikia pasidėti ant stalo, atversti ir iš aplankėlio išlukštenti dvi knygas skirtingais pavadinimais („π-moll“ ir „Neoficialūs vertimai“), vis dėlto jos abi – viena knyga, kuri vadinasi „π-moll“ Pavadinimas keistas ir paslaptingas. Visas paslaptis turėtų atskleisti jos autorius Artūras Valionis...
   Autorius teigė, jog toks sumanymas ir buvo: dviguba knyga, dvigubas pavadinimas, kad viskas būtų nauja, originalu, nematyta, kad nesikartotų, kad stebintų skaitytoją. Antroji knyga „Neoficialūs vertimai“ yra tarsi pirmosios knygos paaiškinimai ir išnašos. Pasak poeto, yra daug būdų, kaip skaityti šią knygą. Galima skaityti pirma vieną, o paskui kitą, galima pradėti nuo antrosios, tačiau teisingiausia atidžiai skaityti pirmąją („π-moll“), atradus skaičiuku pažymėtą vietą, atsiversti „Neoficialius vertimus“, perskaityti skaičiuku pažymėtą eilėraštį. Ir viskas taps aišku. Pavyzdžiui, pirmoje knygoje, 17 puslapyje esančio eilėraščio fragmentas: „kometos iriasi per ūkanų dumblą / belieka skaičiuoti uodegas / tik neišmanėliai peza / čia buožgalviai // o kur visi žmonės ?3/ protingas klausimas...“ Tada atsiverčiame antrąją knygą, randame trečią nuorodą: „Raudoni elektriniai debesys / tįsojo virš miesto. Skers- / gatviai prisipildė pagarbaus / šnabždesio. Bet nematoma / ranka nuosekliai vis mažino / liumenų skaičių. Nuotraukoms / tapo per tamsu. Ir žmonės / grįžo prie savo televizorių“... Aiškiau ir būti negali!
   Dar dėl pavadinimo. Į klausimą, kodėl toks pavadinimas, autorius turi aiškų atsakymą – „todėl“. Tiksliau būtų klausti, kaip atsirado toks pavadinimas. „Žinojau, kad knyga taip vadinsis dar tada, kai net nebuvo jos maketo. Visą laiką žinojau, kad parašysiu knygą tokiu pavadinimu. Tie pavadinimai kaži kaip ima ir atsiranda“, – aiškino Artūras Valionis.
   Apie pavadinimą kalbėjo ir kritikas dr. Ramūnas Čičelis. Tiesą sakant: (π – matematinė konstanta, matematikoje naudojamas nekintamas dydis. Tokia gan griežta matematinė situacija... O šalia – muzikinė dermė minorine tonacija, kuriai būdingas liūdnokas ir graudus skambėjimas. Juk matematika – tai tarsi muzika, o muzika – tiksli kaip matematika... Čia sunku paaiškinti, bet ir taip viskas aišku. Čičelio nuomone, knyga rodo autoriaus neapsimestinį originalumą, unikalumo ir naujumo siekį. Kritikas A. Valionį lygina su Tomu Venclova bei įžvelgia pirmosios knygos sąsajas su Antika. Jo nuomone, šioje dalyje metaforiškai susiduria Žemė ir Vanduo, o tarp jų – Žmogus... Antroji knyga – linksmas žaidimas, nebe Antika, o šiuolaikinė Europa, Vakarų pasaulio išgalvoti balsai. Beje, Malonusis skaitytojas turėtų žinoti, jog „Neoficialūs vertimai“ – poeto išdaiga: tai jo paties sukurti, o ne išversti eilėraščiai, įvairių tautų autorių pavardės – jo paties sugalvotos...
   Leidėjas ir redaktorius Viktoras Rudžianskas kalbėjo apie originalumą ir tradicionalizmą, guodėsi, kad kai kada nesupranta kritikų požiūrio į literatūrą. Kokią poeziją vadintume originalia? Klausimas itin sudėtingas, retorinis. O ši knyga tikrai originali, Lietuvoje tokios apskritai nėra buvę. Įdomi skyryba, nors kableliai ne visai pagal taisykles sudėlioti, jie trukdė redaktoriui dirbti. Redaktorius labai vertina poeto žaismingumą, ritmiką, poetinę dinamiką, intertekstualumą, asociacijas, metaforas, taip pat poeto pasitikėjimą savo tekstais, tai – profesionalumo ir brandos ženklas...
 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.
Fotografavo Zenonas Baltrušis.
Visa galerija
Atgal