Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MOKĖMĖS SVAJOTI

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmanienė Vaikų literatūros muziejuje balandžio 23 d. organizavo knygelės „Svajonių kalnas“ sutiktuves. Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse ji išrinkta gražiausiai iliustruota knyga. Iliustravo ją Inga Dagilė, parašė Rosita Makauskienė. Abejoms autorėms tai kūrybinis debiutas, atnešęs daug džiaugsmo. Besirenkančius mokinukus pasitiko neįprasti garsai – kaukšėjo, poškėjo, stukseno – lyg genys pušelėje ar koks Jurgelis meistrelis savo dirbtuvėlėje. Ekrane švietė knygos viršelis ir abi prisistačiusios autorės ėmė pasakoti, kaip ir kodėl atsirado „Svajonių kalnas“. Rosita kalbėjo, kad kūrybinis darbas truko ketverius metus, o mintis sueiliuoti pasakojimą apie unikalų pamario kraštą gimė iš didelės meilės jam, kurią pajuto gyvendama svetimuose kraštuose. Įspūdingai jai atrodė kengūros, koalos ir kakadu Australijoje, bet lietuviški žiogai ir šerniukai mielesni, didingi Alpių kalnai matyti Šveicarijoje, bet mūsų vėjo supustytos kopos už juos gražesnės. Tad šeimos padrąsinta, Rosita sėdosi rašyti, o parašius ieškoti spalvų. Dailininkei Ingai eilėraščių ciklas patiko ir ji ėmėsi darbo. Ekrane vaikai pamatė, kaip gimsta iliustracija. Pradžioje daug eskizų paprastu pieštuku, po to jie ryškinami juodu tušu, tada renkamos natūralios faktūros spalvinimui. Tai audinių, surūdijusio metalo, medžio pavyzdžiai. Inga pakvietė ir susirinkusiuosius trumpam pabūti dailininkais – dovanotoje knygelėje vaikai ras lapelį su iliustracijos kopija, kurią galės patys nuspalvinti. Padėkojusios fondo steigėjams ir direktorei už jų svajonės išsipildymą – knygelės išleidimą – autorės klausė,  apie ką svajoja vaikai, šerniukai, varlės. Dauguma vaikų vardino šalis, kuriose norėtų pabuvoti. „O kaip jas pasiekti?“,– klausė Rosita, rankose laikydama popierinį laivelį. Šis laivelis – tai pačios svajonės metafora. Pasirodo, turint svajonę, reikia paimti popieriaus lapą ir ją užrašyti. Dar reikės draugų ir pagalbininkų, ir, žinoma, darbo. Taigi, Rosita ir Inga, kurdamos knygelę, suformulavo keturias svajojimo taisykles, kurių išmokė visus, atėjusius į susitikimą. Pirmoji taisyklė: Reikia sugalvoti pačią svajonę. Knygelėje berniukas svajoja kuo greičiau užaugti. Antroji taisyklė: Nebijoti, norėti, tikėti. Įsilipęs į pušį ir pamatęs didžiulį smėlio kalną, mažylis labai trokšta į jį įkopti. Trečioji: Drauge lengviau negu vienam. Didžiulį vaiko norą išpildyti padeda senelis dailidė, konstruojantis burlaivį kurėną. Ir ketvirtoji: Darbas sunkus – vaisius saldus. Berniukas keturiom užrėplioja į kopą, o eiliuotą tekstą Rositai teko taisyti net šešiolika kartų! Papasakojusios pamario vaiko ir knygelės kūrimo istoriją, autorės pakvietė visus sutiktuvių dalyvius stoti į eilę – gauti „Svajonių kalną“ su autografu. Dėkodami darželinukai ir mokinukai prašė naujų knygų, o atsisveikindami vieni kitiems linkėjo kalno svajonių.

Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal