Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
liepos
2019

MĖLYNAS VAKARAS

Mėlynas vakaras – mėlynas, mėlynas...
Mėlyni medžiai, mėlynas sniegas,
Mėlyni dunkso namų kvartalai,
Mėlyni šoka žmonių šešėliai...
 
Maironio lietuvių literatūros muziejus gruodžio 19-ąją kvietė į poetės Janinos Degutytės 90-osioms gimimo metinėms skirtą renginį „(Ne)mėlynas vakaras“. Programą atliko aktoriai Dalia Jankauskaitė ir Pijus Ganusauskas, taip pat džiazo muzikantas Vytautas Labutis.
Anot rašytojos Aldonos Ruseckaitės, metų pabaigoje mes visi esam sūkuriuose. Poetė J. Degutytė labai mylima, ji nesensta.
Aktorė D. Jankauskaitė citavo V. Daujotytę ir A. J. Greimą. Vakarą pradėjo nuo Maironio, P. Širvio, J. Strielkūno, D. Čepauskaitės, A. Ruseckaitės posmų.
Gimiau Kaune, priemiesty, Šančiuose. Mažos gatvelės gale – jau Nemuno krantas. Gyvenome senelės name. Medinis, keturių butų su mansarda, su langinėmis. Aukšta aukšta kriaušė, kelios vyšnaitės, didžiulės išsikerojusios alyvos, kurias nukirsti senelei nekilo ranka, nors jos ir labai temdė vieną jos buto kambarį.
 
RAUDONAS KLEVAS
 
Toli toli ant aukšto kalno
klevas – raudonas šakotas.
Aplinkui kalną šaltiniai alma
ir žydi sidabro sodas.
 
Aušroj atbėga laukinis vėjas
ant širmo žirgo eiklaus.
Žvaigždė – išeinant – rudenio tylą
sidabro kurpaitėm apaus.
 
Ir vėjas laukinis priglus nuolankiai
prie klevo raudono peties,
ir klevas galingą nusaulintą ranką
pavargusiam paukščiui išties.
 
Toli toli ant aukšto kalno...
Artimiausi žmonės – tėvas ir senelė. Tik dėl savo neprotingos baimės, meilės ir paklusnumo motinai aš jiems daug skausmo suteikiau. Tėvas – vienas jauniausių didelės šeimos vaikų. Šviesi atvira širdis. Ir patikli.
Gimęs kaime, atsisakęs dalies ir išėjęs į Kauną mokytis. Pats užsidirbdamas duoną, baigė aukštesniąją technikos mokyklą. Dirbo statybos techniku žemės ūkio įstaigose. Daug važinėjo po kaimus, statydamas žmonėms trobesius, į kiekvieną darbą įdėdamas visą širdį. Buvo dvi jo didžiosios meilės – darbas ir aš. Trečioji – meilė mano motinai – buvo be atsako. Taip lemtis lėmė, kad besimokydamas apsigyveno senelės namuose ir pamilo mano motiną, sakė, iš pirmo žvilgsnio.
Aktoriai skaitė poetės J. Degutytės eilėraščius, ištraukas iš „Atsakymų“ bei autobiografijos. Apie senelę, tėvą, geriančią motiną. Nuo motinos Janinai teko net kapinėse slėptis. ...žinojau, kad ji kapinių bijo iš tolo ir niekad čia manęs nesuras. Pasiklodavau paltą ir apsiklodavau skara. Ką reiškia vėsuma, palyginus su tuo košmaru namuose...
...Iš frazių nuotrupų, iš klausimų,
iš Tavo baimių ir troškimų,
niekada niekada neišsipildžiusių,
lipdau Tavo portretą,
Tavo, gimusios po juoda žvaigžde...
Gimusios po juoda žvaigžde
saulė nešildė,
ir mėnulis jai nešvietė kelio.
Tai strofos iš J. Degutytės eilėraščių ciklo „Anapus vilties“, skirto motinai. Ji suteikė Janinai daug skausmo, bet galbūt iš jo gimė puikūs eilėraščiai.
Poetė J. Degutytė pradėjo rašyti dešimties metų. Kūrė ir vaikams. Pati sakė, kad rašymas vaikams daug kuo skiriasi. Pirmiausia, jis trumpai ir ne taip kankinamai „išnešiojamas“. Galima „iššaukti“ temą, motyvą, galima ir suplanuoti ciklą. Reikia tik pažadinti savyje vaiką. Rašyti vaikams lengviau todėl, kad eilėraštis ateina iš šviesiausios dvasinio gyvenimo vietos, kur erdvė ir giedra. Tačiau – sunkiau, nes, kaip minėjau, reikia pažadinti savyje vaiką, t. y. nusimesti visą balastą, tapti švaresniam ir pasaulį pamatyti pirmą kartą.
 
Buvo jaukus mėlynas poezijos vakaras...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė.
Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal