Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„MEILĖ TĖVIŠKEI YRA KRAUJYJE“

„Meilė tėviškei yra kraujyje“ – tokiais gražiais žodžiais Liudo Dovydėno kūrybą ir asmenybę apibūdino rašytojas Donaldas Kajokas. Vasario 4-ąją d., nepabūgę apniukusio oro, žmonės rinkosi į Maironio lietuvių literatūros muziejų, kur buvo minimos rašytojo, žurnalisto Liudo Dovydėno 110-osios gimimo metinės.
Renginio pradžioje buvo rodomas vaizdo įrašas, filmuotas Amerikoje, kur pabėgęs nuo karo baisumų Liudas Dovydėnas su žmona gyveno beveik 20 metų. Po peržiūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė pasidžiaugė, kad šis vaizdo įrašas pasiekė Lietuvą – rašytojo sūnus, fotografas Jonas Dovydėnas rūpinasi savo tėvo kūrybiniu palikimu bei atminimu, jis ir pasistengė, kad šis įrašas atsirastų muziejuje.
L. Dovydėnas gimė 1906 m. Rokiškio rajone. Vaikystės atsiminimai, kaimo vaizdai paliko gilų pėdsaką jo sąmonėje ir keliavo kartu per visą gyvenimą. Sovietmečiu rašytojas buvo nepelnytai užmirštas, net paskelbtas „liaudies priešu“, tačiau jo kūrybinis palikimas – itin gausus, o pats kūrimo procesas unikalus tuo, kad Liudas Dovydėnas tebuvo baigęs tris klases, vėliau mokėsi savarankiškai, pats daug skaitė – jo talentas veržėsi laukan, neleido nerašyti. Kūrybinis palikimas aprėpia tiek literatūrą vaikams („Gyveno kartą karalius“, „Pabėgėlis Rapsiukas“), tiek ir knygas jaunimui bei suaugusiesiems (romanai „Ieškau gyvenimo draugo“, „Broliai Domeikos“). O kur dar apysakos, apsakymai, novelės... L. Dovydėno kūriniai be galo spalvingi, kupini gražių kaimo vaizdų aprašymų, kalba turtinga. Tuo buvo galima įsitikinti ir renginio metu: klausytasi ištraukų iš kompaktinės plokštelės „Gyvenimo pilnatvė“, kurioje L. Dovydėno kūrybą įskaitė aktorė Olita Dautartaitė. Renginio metu aktorė skaitė ištraukas iš apsakymo „Naktys Karališkiuose“, apysakos-pasakos „Pabėgėlis Rapsiukas“. Klarnetininkas Valdas Andriuškevičius pagyvino vakarą muzikiniais intarpais. Muziejaus direktorė A. Ruseckaitė trumpai papasakojo apie L. Dovydėno gyvenimą, kūrybą, perskaitė keletą įdomių ištraukų iš archyve aptiktų L. Dovydėno užrašų: „Du senukai kalbasi apie Lietuvą“, „Abi gražios“, „Paleiskit kurtus“, „Prabėgų užrašai“, „Patikėkit broliai ir seserys...“
Renginio svečias rašytojas Donaldas Kajokas, kuriam 2013 m. už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ buvo įteikta L. Dovydėno literatūrinė premija, pasidžiaugė, kad L. Dovydėno sūnus neužmiršta savo tėvo kūrybos, ją puoselėja. Rašytojas prisiminė, kad pirmą kartą klausantis naujai išleistos kompaktinės plokštelės, jo mintys nevalingai pradėjo suktis apie laiką bei jo tėkmę: keičiasi aplinka, vietovės, tačiau pamatiniai žmonių troškimai, jų santykiai, meilė – nesikeičia. Metams bėgant nesikeitė ir L. Dovydėno meilė tėvynei, nors svetur praleido beveik du dešimtmečius, tačiau širdyje visuomet nešiojosi gabalėlį lietuviško dangaus – Pensilvanijos valstijoje (JAV) buvo įsirengęs namus, primenančius lietuvišką sodybą, o galų gale, būdamas 92-ejų metų, grįžo į Lietuvą ir kartu su žmona apsigyveno Vilniuje. Po dviejų metų, 2000 m. liepos 4 d., mirė, buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.

Parengė ekskursijų vadovė Kristina Urnaitė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal