Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MAIRONIO NAMUOSE – SVEČIAS IŠ PARYŽIAUS

Vėlyvą penktadienio, spalio 7-osios, popietę Maironio muziejuje viešėjo Paryžiuje gyvenantis lietuvių prozininkas, vertėjas Valdas Papievis. Vakaro „kaltininkė“ – naujausia jo knyga „Odilė, arba oro uostų vienatvė“. Tai penktoji autoriaus knyga, 2015 metų knygos rinkimuose patekusi į geriausių lietuviškų knygų suaugusiesiems penketuką, išleista Lietuvoje jau trim tiražais.
Už pirmąjį savo romaną „Ruduo provincijoje“ (1989) V. Papievis gavo Antano Jonyno literatūrinę premiją. Romaną „Eiti“ (2010) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė kūrybiškiausia metų knyga. Ji pelnė Liudo Dovydėno premiją, skiriamą už geriausią metų romaną.
Renginio dalyvius pasveikinusi muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė pristatė svečius ir pasidžiaugė, kad susirinko toks gausus būrys rašytojo kūrybos gerbėjų, tarp kurių ir jo bendrakursiai, mokytojos lituanistės.
V. Papievį kalbino jo bičiulis, studijų draugas, rašytojas Liudvikas Jakimavičius, moderavęs šios knygos pristatymus Lietuvos ambasadoje Paryžiuje, Hamburge bei įvairiose Lietuvos vietose.
Paklaustas, kokia, jo manymu, yra tos sugrįžusios knygos situacija, autorius atsakė neįsivaizduojąs, kaip yra suvokiamas Lietuvoje, bet rašydamas negalvoja apie skaitytoją. Rašymas jam yra būsena. Prieš pradedant rašyti nežino knygos struktūros. Procesas vyksta spontaniškai, veda ritmas, kalba. Parašius norisi pasidalyti.
Dėl romano išleidimo Paryžiuje nededąs daug pastangų. Knyga išversta gero vertėjo, bet nunešta vos į tris leidyklas. Norint, kad kas susidomėtų, reikėtų pateikti dešimtims leidėjų.
Toliau kalba pakrypo apie pačią knygą. L. Jakimavičius pastebėjo, jog mintis lyg tęsiama iš ankstesnio romano „Eiti‘“. „Odilės“ herojus sprendžia savo būties problemą irgi vaikščiodamas. Abu romanus sieja vienatvės tema.
Į A. Ruseckaitės klausimą, kokia romano esmių esmė, autorius atsakė, jog būtų nerašęs romano, jei žinotų atsakymą. Tik iš skaitytojų sužinojęs, kad tai knyga apie senatvę. Jam gi rūpėjęs žmogaus santykis su jam skirtu laiku, kai staiga suvoki savo laikinumą, nutvilko mintis, kad tas kitas krantas artėja...
Anot L. Jakimavičiaus, V. Papievio knygose jaučiamas ieškojimas esmių, žvilgsnis nukreiptas į metafizinį pasaulį, siekiama atrasti – o kas už..., kokia mintis slypi už daiktų, bendravimo...
Moderatoriaus tradiciškai paklaustas, ar galvoje mezgasi nauja knyga, rašytojas atsakė, kad nuo „Odilės“ negali pabėgti, po kiekvienos knygos turi atsikvėpti, dar tebegyvena ja.
Į pokalbį aktyviai įsijungė ir publika. Pasipylė klausimai, įspūdžiai apie perskaitytą knygą.
Vakaras baigėsi svečio palinkėjimu kiekvienam surasti kuo daugiau knygų, kurios „priliptų prie širdies“.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Elvyra Brazaitienė,
Kristinos Urnaitės nuotraukos

Visa galerija
Atgal