Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MAIRONIO NAMUOSE – MOTERYS

Apie ką nūnai rašo Kauno poetės ir prozininkės? Klausimas itin retoriškas, tačiau atsakyti nėra sunku, juo labiau, kad gruodžio 18 d. jos (poetės ir prozininkės) rinkosi į tradicinį, dvidešimt trečiąjį Moterų literatūros ir muzikos vakarą „...kad pakiltų apmirusi siela...“. Jos – tai: Daiva Čepauskaitė, Erika Drungytė, Zita Gaižauskaitė, Rima Juškūnė, Irna Labokė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Raimonda Mikuckytė, Lina Navickaitė-Greičiuvienė, Eglė Perednytė, Aldona Elena Puišytė, Nijolė Raižytė, Aldona Ruseckaitė, Zenė Sadauskaitė, Enrika Striogaitė, Egidija Šeputytė, Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, Violeta Židonytė. Visos labai skirtingos ir savitos, tačiau panašios – jas visas vienija kūryba.
Pirmoji savo eiles skaitė Aldona Elena Puišytė, garbi poetė, šiemet šventusi 85-ąjį gimtadienį. Jos skaityta poezija subtili ir jautriai išgyventa – „Karališkieji aštuoneiliai“ :
Ieškot ne sutemų, o dvasios meno / Kažkas pro tylą šaukia vėl mane. / Nors lūpos dar tik skiemenis lemena, / Bet nuojauta – lemtinga, gelmine – / Raidynas švinta... Giesme mano, / Prabilk kalba žvaigždėta, ugnine... / Bijau bedvasių ir drungnųjų žodžių, / Nežadina jie dvasios ir neguodžia…
Eglės Perednytės kūrybos centre – meilė ir Dievas. Dievas yra poetas, tai suprasime pažvelgę į Jo dovanotus saulėtekius ir saulėlydžius, į snieguotas kalnų viršūnes, į rugių laukus… Juk tai – Dievo poezija. Visas Dievo pasaulis yra poezija…
O Linai Navickaitei atrodo, jog už metaforos vėl metafora, už poezijos – vėl poezija, o už jų – juk širdis. Poetė kūrybos šventumą jaučia net pilkšvoj kasdienybėj, tada visi stebuklai tampa paprasti – tarsi savo virtuvėje verstum vandenį į vyną…
Egidija Šeputytė, anot vakaro vedėjo, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Vidmanto Kiaušo-Elmiškio, naujas veidas ir vardas. Kitąmet „Kauko laiptų“ leidykla turėtų išleisti debiutinį jos eilių rinkinį. Egidija prisipažino, jog eiles viešumoje skaito pirmą kartą. Jos eilėraštis skirtas Magdalenai. Tai Magdalenai, Kristaus motinai, kuri, be abejo, taip pat turėjo būti poetė...
Violeta Židonytė, Anzelmo Matučio premijos laureatė, ne tik prozininkė ir poetė. Ji – dailininkė akvarelistė, knygų iliustruotoja. Taip pat tikisi ateinančiais metais išleisti sonetų knygą. Violeta perskaitė keletą „labai sentimentalių“ (pati taip apibūdino) sonetų apie jauną vėją ir jauną širdį, ir apie dangų, neužmirštuolėmis žydintį...
Negalima nepaminėti ir dar dviejų moterų – smuikininkės Kristinos Katavičiūtės ir pianistės Godos Stanionytės. Jų atliekama muzika puikiai derėjo prie poezijos ir prozos kūrinių.
Violeta Šoblinskaitė-Aleksa pareiškė, nors poetai ir poetės svaigsta tik apie meilę ir mirtį (taip manąs ir gerb. redaktorius Viktoras Rudžianskas), ji taip pat ketina perskaityti eilėraštį, skirtą mylimajam.  Kuriam – pirštu rodyti nereikia – ir taip visi žino. Eilėraštis apie vėją, pabaisą ir klastūną, apie vėją prie vartų, ir apie mylimąjį, jam poetė drąsiai taria: „ir tu ne šventasis“.
Zenė Sadauskaitė – penkių literatūrinių ir leidybinių rekordų Lietuvoje sumanytoja bei autorė. Dvidešimt aštuonių knygų vaikams, šešių suaugusiesiems ir keturių šimtų vaikiškų dainų kūrėja yra gavusi agentūros „Factum“ diplomą už eilėraščių knygelę „Tūkstančio šviesoforų šalyje“. Dar vienas diplomas Z. Sadauskaitei suteiktas už ilgiausią Lietuvoje rankraštį – popierinio ritinio ilgis 114 metrų ir storiausią – 1 metro ir 3 centimetrų – knygą. Pastaruoju metu ji rašo trioletus.
Nijolė Raižytė perskaitė trumputę, bet prasmingą ištrauką iš apsakymų knygos „Vietos užimtos“: „Moterys visada laukia. Kartais nuo ilgo laukimo jos apanka ir apkursta, pražyla ir tampa panašios į raganas. Tada visi nuo jų nusigręžia...“
Tautvyda Marcinkevičiūtė nuolat mena Paryžių, jame ji ne kartą viešėjo. Tačiau dabar rašo ne apie linksmą ir bohemišką Paryžių, o apie nelaimių sukrėstą miestą, apie negandų pilną pasaulį...
Irnos Labokės kūryboje liūdesio nė ženklo: linksma novelė apie tetą iš saldainių fabriko, apie tėtį ir mamą, užsidariusius savo kambaryje ir skaitančius knygą apie Don Kichotą... O Raimonda Mikuckytė skaitė eilėraštį apie vienišą vėja, bučiuojantį pėdas ant smėlio...
Daivos Čepauskaitės eilėraštis skirtas dukrai. Gal ir teisingai, juk Kalėdos – vaikų šventė. O eilėraštyje – pokalbis su dukra apie pievą ir pelytę, apie žmones, kuklius ir nedrąsius...
Aldona Ruseckaitė prisiminė seniau parašytą gražų ir graudų eilėraštį apie močiutę Agotą, apie skriejantį ir visa nusinešantį laiką...
Taigi, moterys rašo apie viską: apie meilę, mylimuosius ir vaikus, apie vėjus ir miškus, apie karą ir nelaimes, apie ligas ir senatvę... Kaip gi kitaip, juk moterys (anot Erikos Drungytės) – raganos, jos supranta ir gali viską...
Beliktų pridurti, jog renginį globojo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius bei poetas ir bitininkas Gintautas Dabrišius. Tad kokių kalėdinių dovanėlių sulaukė moterys rašytojos – nesunku atspėti.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal