Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MACEINOS GIMTADIENIO MINĖJIMAS PAS VAIŽGANTĄ

Prisimindami tėviškę, visuomet prisimename motiną. Nes per ją esame surišti su savo tėviškėm. Per ją prisimename namų šilumą – juk visados gera jausti, kad turi namus, kai būni toli arba kai būna sunku. Per motiną tėviškė tampa šventa žeme – visa tai suprantam žymiai vėliau, dažnai tik tada, kai nebėra nei motinos, nei tėviškės. Iš esmės, tėviškė surišta su tėvais. Visada tame tėviškės fone – tėvo paveikslas. Nes, pasak Antano Maceinos „tėvas yra simbolis išviršinės tėviškės apraiškos. Motina duoda tėviškei prasmę, o tėvas šitą prasmę apreiškia regimais ženklais. Jis keičia tėviškės pavidalą, jis ją formuoja savo darbais ir bendrą šeimos – pirmiausia motinos – dvasią perkelia į materialinę aplinką.“ Antanas Maceina labai paprastai ir gražiai mums paaiškina, kas tai yra namai, jų šiluma, jaukumas. Ir jam pačiam tai labai svarbu – ne tik filosofiniuose straipsniuose, studijose, bet ir savo gyvenime, kurį praleido emigracijoje, savanoriškoje tremtyje.
Apie tai buvo kalbama Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje sausio 27-ąją, minint vieno iš iškiliausių lietuvių filosofų – Antano Maceinos – 108-ąjį gimtadienį. Ši diena yra ir jo mirties diena – prieš 29 metus šis talentingas žmogus, filosofijos mokslų daktaras, profesorius ir poetas, rašęs ir publikavęs eilėraščius Antano Jasmonto slapyvardžiu, išėjo į Amžinybę ir buvo palaidotas Vokietijoje, vieno nedidelio kaimelio kapinėse. O gimė Lietuvoje, Bagrėno kaime šalia Marijampolės. Mokėsi Prienų gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, vėliau Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas.
Šį kartą tradiciniame A. Maceinos gimtadienio minėjime dalyvavo muziejaus bičiulės aktorė Kristina Kazakevičiūtė ir muziejininkė Vilma Petrikienė, kurios atliko programą pagal Antano Maceinos knygą „Saulės giesmė“. Tai knyga apie šv. Pranciškų, gyvenusį prieš 800 metų ir nepamirštą iki šiol. Vaižgantas labai mėgo šį šventąjį – jo svetainėje kabo nežinomo dailininko paveikslas „Šv. Pranciškus iš Asyžiaus“. Vaižgantas yra ne kartą savo publicistikoje rašęs apie šį šventąjį. „Kad žinotum, kaip man patinka tas kupinas džiaugsmo vaikas Asyžietis! O kokį nuostabų Saulės himną jis yra mums palikęs. O tie jo pamokslai – tai pantomimos. Jis nemoka kalbėti, o vis dėlto jo net paukščiai klausosi. Kaip aš norėčiau būti tokiu Pranu!“ – rašė Vaižgantas laiške Petrui Klimui į Paryžių. Ir iš tikro – Vaižgantas buvo panašus į šv. Pranciškų. Kažkas juos rišo ir jungė: Vaižgantas buvo vadinamas antruoju Pranciškumi, kuris viską išdalydavo kitiems, kuris buvo priėmęs neturto įžadus, mylėjo gamtą, žmones ir gyvūnus.
Vakaro metu skambėjo kanklių muzika, kurią gausiai susirinkusiems muziejaus lankytojams padovanojo kanklininkė Romualda Montvilienė.

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfonsas Pakėnas

Visa galerija
Atgal