Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

M. MARTINAIČIO ATMINIMO VAKARAS

Lapkričio 24-osios pavakarę Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko poeto Marcelijaus Martinaičio 80-mečio minėjimas. Susirinko daug M. Martinaičio talento gerbėjų. Dalyvavo literatūros kritikas Valentinas Sventickas, Raseinių M. Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas Jonas Brigys, anūkas Antanas Skučas, aktorius Henrikas Savickis. Poeto brolis Algirdas Martinaitis atvykti negalėjo. Vakarą vedė rašytoja, MLLM direktorė Aldona Ruseckaitė.
Ji sakė, kad M. Martinaitis buvo maironietis, taigi vakaras Maironio svetainėje jam labai tinka. Su Marcelijumi A. Ruseckaitei teko keliauti sykiu į Šveicariją. Ji patyrė, kad poetas turi puikų humoro jausmą.
Aktorius H. Savickis skaitė  ir dainavo poeto M. Martinaičio eilėraščius. „Pabudo rytą Kukutis / ir mato – jis pats / guli šalia negyvas. / Troba atšalusi, / o pro duris mato – ant snieguoto kalnelio / šermenims skerdžia kiaulę. / Prie stalo moterys / duonriekiu ieško kažko / atverstuos plaučiuos.
Literatūrologas V. Sventickas sakė, kad prisiminti Marcelijų Martinaitį labai miela. Jis visa kuo skleidė šviesą, išmintį, gerą nuotaiką. Teko nemažai bendrauti. Kai baigėsi Rašytojų sąjungos pirmininko kadencija, Valentinas šnekino Marcelijų būti pirmininku, bet jis nesutiko. Yra likę daug poeto rankraščių. Žmona Gražina sudėjo juos į lagaminą ir perdavė Valentinui. Ji žiūri, kas likę kompiuteryje. Bus knyga.
M. Martinaitis, anot V. Sventicko, save suvokė kaip agrarinės kultūros atstovą. Jis modernizavo poeziją. Iš senųjų sakmių, baladžių atėjo iškalbios stilizacijos. Kukutis pasirodė labai suprantamas ir kitų tautų skaitytojams. „Kukučio baladės“ – labiausiai verčiama knyga. Muziejuje geriausiai tinka šnekėti apie rankraščius. Jie labai nyksta. M. Martinaitis kompiuterį prisijaukino, bet rašė, taisė ranka. Marcelijus rankraščius vadino rankdarbiais. Poetas mėgo deginti rankraščius židinyje. Kai ką išgelbėjo žmona. M. Martinaitis rašė taupiai, mėgo rašyti jau prirašyto lapo antroje pusėje. Buvo ekologiškas, taupus. Yra gerokai paglamžytų rankraščių. Rankraščiai be datų. Ant jų vietomis matyti katino pėdutės. Yra neišsipildžiusių eilėraščių. Matyti, kad iš vieno lapo atsiradę keli eilėraščiai. Būta kūrybinių antplūdžių. M. Martinaitis yra pagaminęs kelias medines knygas. Labai mėgo medžio darbus. Yra nubraižęs ir sodo namelio projektą. Margučiams marginti turėjo įnagių. Marcelijaus margučių kolekciją saugo Lietuvos dailės muziejus. Valentinas pasigyrė, kad Marcelijus jam yra dovanojęs margutį...
M. Martinaitis buvo linksmas, šmaikštus. Mokėjo loti kaip šuo. Prisimenama, kad Marcelijus įlipęs į medį lodavo, o milicininkai dairydavosi, kur tas šuo slepiasi.
Buvo labi atsakingai kuriantis menininkas. Tekstus gludino, taisė. Esama panašumų su Just. Marcinkevičiaus rankraščiais. Dažniausiai po taisymų išlikdavo pirmoji eilėraščio eilutė. Teksto tobulinimas – jo trumpinimas. Ryškindavo centrinę eilėraščio liniją, atsišakojimus šalino. Ryškino šiurkštumus. Jam buvo svarbu surasti savo intonaciją, savo žodį. Marcelijus užrašo sklandžią pradžią, o paskui tą sklandumą slopina. Metams bėgant jo poezija tarsi darėsi panaši į jo paties eigastį, jo figūrą.
V. Sventickas pažadėjo, kad M. Martinaičio knyga išeis kitais metais.
M. Martinaičio anūkas Antanas Skučas pagal senelio eilėraštį „Rauda boružei. Vasaros sapnas“ sukūrė filmą „Vaikystės dienoraštis“ . 2009 m. filmas įvertintas „Sidabrine gerve“. Senelis matė tą filmą. Jis nekomentavo, leido daryti, ką nori. Apie kūrybą su seneliu nešnekėdavo. Senelis kaip senelis... Buvęs linksmas. Antanas prisipažino, kad jam sunkiai sekėsi rašyti. Iš viso M. Martinaitis turi keturis anūkus, dauguma pasirinkę tiksliuosius mokslus.
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos darbuotojas J. Brigys yra martinaitininkas. Jis džiaugėsi, kad  lapkričio 25 d. M. Martinaičio bibliotekai sukanka 95-eri. Maironio muziejaus direktorei jis dovanojo maišelį su dovanom iš bibliotekos.
Anot J. Brigio, M. Martinaičio tėviškė yra unikali. Ten gimė du nacionalinės premijos laureatai. Tėviškėje nėra išlikę jokių pamatų. Žemė privatizuota, yra rūsio liekanos. Istoriniuose dokumentuose Paserbentys pirmą kartą paminėtas 1883 metais.
Dėl melioracijos, gyventojų išsikėlimo M. Martinaičio Paserbenčio kaimas nustojo gyvuoti 1983 metais. Poeto tėviškė – dabar karvių melžimo aikštelė. J. Brigys kalbėjo, kad poetas M. Martinaitis labai rūpinosi Kalnujų Šv. Viktoro bažnyčios griuvėsių išsaugojimu ir konservavimu. Iš Kalnujų kilę daug garsių žmonių.
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje įrengtas poeto memorialinis kambarys. Jame – dalis M. Martinaičio bibliotekos. Tai 1200 grožinės literatūros knygų, kuriose esama daug autografų. Taip pat dailininkų A. Stasiulevičiaus ir L. Gutausko darbai, poeto rašomasis stalas, jo paties sumeistrauta kėdė, juostos, verbos ir kiti daiktai.
Vėliau dar skambėjo aktoriaus H. Savickio atliekamos jausmingos dainos, kurioms eiles parašė M. Martinaitis.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal