Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LITERATŪRINĖS MIŠIOS R. MIKUTAVIČIUI ATMINTI

Atrodo, dar tik vakar Kaune prie parapijų kūrėsi tikinčiųjų komitetai kunigui Ričardui Mikutavičiui remti, jis ne kartą buvo renkamas populiariausiu kauniečiu, per jo aukojamas mišias žmonės netilpdavo į bažnyčią. Prisimename, kaip po  tragiškos  kunigo mirties klegėjo visa Lietuva ir daugiatūkstantinė minia palydėjo kunigą į paskutinę kelionę. Pasirodo, ne tokia jau ir trumpa žmogaus atmintis – ji moka įvertinti gerus darbus, nes ir praėjus 17 metų po kunigo, poeto, kolekcionieriaus Ričardo Mikutavičiaus mirties, į jo 80-mečio paminėjimo vakarą vasario 26 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje vėl susirinko minia kauniečių. Atėjo tie, kuriems R. Mikutavičius buvo ne tik charizmatiškas kunigas, savo žodžiu gebėjęs valdyti auditoriją, bet ir visapusiška asmenybė, kurios indėlis į Atgimimo ir pirmojo atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečio kauniečių kultūrinį, visuomeninį ir dvasinį gyvenimą yra neginčijamas. Išeidamas R. Mikutavičius išsinešė ir savo charizmą, nuslūgo kalbų bei emocijų drumzlės, lydėję jo netektį. Paradoksas – kai per laiką nusitrynė detalės, išryškėjo pagrindinės R. Mikutavičiaus portreto linijos.
Vakaro vedėja – muziejaus direktorė ir rašytoja Aldona Ruseckaitė – pasidžiaugė, kad į R. Mikutavičiaus gimtadienį atėjo tiek daug svečių, kad juo vis dar domimasi, kad jo ilgimasi. Nieko nuostabaus, samprotavo A. Ruseckaitė, juk jis mokėjo surasti tinkamą žodį prezidentams bei akademikams ir kartu apglobti savo meile kiekvieną parapijos močiutę. Literatūroje jis buvo vienišius (rašė religinę meditacinę poeziją), bet norėjo įsiterpti į bendrą lietuvių literatūros kontekstą. Juokais sakydavo A. Ruseckaitei, kad atleidžiąs jai nereguliarų lankymąsi bažnyčioje, jei vietoj pamaldų ji tuo metu skaito eilėraščius, nes „malda ir eilėraštis – tas pats“. Didžiulis autoritetas jam buvo Maironis. Galbūt ši pagarba ir buvo priežastis, kodėl jis tapo maironiečių muziejininkų bičiuliu ir padovanojo muziejui daugiau kaip 400 vertingų knygų ir spaudinių. Kai R. Mikutavičius pradingo, A. Ruseckaitė moteriškai pajuto, „kad jo jau nėra“, ir netgi susapnavo sapną, kuriame R. Mikutavičius jai pasakė, kad „dabar turime laiko skaityti poeziją“. „Šiandien mes turime laiko jam ir jo poezijai,“ – užbaigė A. Ruseckaitė.
Natūralu, kad vakare, skirtame poeto („esu kunigas, rašantis eiles“ – R. Mikutavičius) atminimui, turi karaliauti poezijos ir kitų menų mūzos. Buvo atlikta literatūrinė-muzikinė kompozicija. Aktorės Virginijos Kochanskytės lūpomis į susirinkusiuosius bylojo į eilėraščio formą įvilkta meditacinė kunigo-poeto dievoieška, o solistė Rita Preikšaitė, kuriai pritarė pianistė Rūta Blaškytė, paįvairino skaitymą norvegų genijaus Edvardo Grygo muzika. 
Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas (beje, vienintelis dvasininkas, atėjęs pagerbti R. Mikutavičiaus) pažymėjo, kad R. Mikutavičius kaip kiekvienas geras kunigas buvo Šventosios dvasios indas ir Bažnyčioje viską atliko „Kristaus vardu ir taip kaip Kristaus jam buvo patikėta“. Galbūt dažnai jis likdavo nesuprastas ir neįvertintas, bet net skaudžiausiomis akimirkomis mokėjo pasakyti „eisiu ten, kur man paskirta“, o svarbiausia – „jis mylėjo Dievą, Tėvynę ir kiekvieną žmogų“.
R. Mikutavičiui pasisekė – liko nemažas būrys draugų ir jo talentų gerbėjų, kurie neformaliai ir ne tik kalbom rūpinasi jo atminimo išsaugojimu. Tuo galėjome įsitikinti vakaro metu. Visų pirma tai verslininkas, visuomeninės organizacijos Consilia academica valdybos narys Vytautas Motiejūnas, kurio pastangomis buvo išleistas pomirtinis R. Mikutavičiaus kūrybos tritomis „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (beje, šie R. Mikutavičiaus žodžiai yra ir Consilia academica motto)  ir bibliografija (atskiru leidiniu). Kaip jau įprasta veiklos žmonėms, V. Motiejūnas vakaro metu kalbėjo mažai – tik padėkojo susirinkusiems ir atlikėjoms (žodžius palydėjo gėlių puokštės ir saldainių dėžutės) ir pasidžiaugė, kad vakaras vyksta Maironio namuose, kur dar galima pajusti R. Mikutavičiaus taip mėgto lietuvių poezijos patriarcho aurą.
Poetas ir publicistas Petras Palilionis – V. Motiejūno bendražygis R. Mikutavičiaus literatūrinio palikimo išsaugojimo darbe – kiek pesimistiškai, arba tiksliau – filosofiškai plėtojo kūrėjo ir jo kūrybos išlikimo laike (t. y. žmonių atmintyje) temą. Jis bandė paneigti šiuo metu vyraujančią nuomonę, kad R. Mikutavičiaus poezija yra šiaip sau. P. Palilionis įsitikinęs, kad tik savo poezija R. Mikutavičius turi galimybę išlikti gyvas. Prie R. Mikutavičiaus gyvybės išsaugojimo galėtume prisidėti kiekvienas iš mūsų, bent retkarčiais paimdami į rankas jo poezijos tomelį.
Vakaro pabaigoje Aldona Ruseckaitė prisiminė, kaip muziejuje savo eiles skaitęs R. Mikutavičius vienu metu pasilenkęs prie jos sušnibždėjo, kad jau metas būtų baigti: „Geriau tegul manęs pasigenda, nei nusibosčiau“. Būdamas subtilus žmogus, jis turėjo ypatingą formos ir proporcijų jausmą. (Vienas iš jo pamėgtų posakių buvo „Gyvenimas – tai dūžtanti forma“). Vakaro dalyviams šio jausmo taip pat nepristigo – literatūrinės mišios už kunigo-poeto sielą netruko ilgiau už įprastines.

* Kviečiame sužinoti daugiau apie R. Mikutavičiui skirtą parodą >>

                             Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal