Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
rugpjūčio
2020

LITERATŪRINĖ „EGLĖS ŽALČIŲ KARALIENĖS“ ISTORIJA

„Eglė žalčių karalienė“ – tai viena populiariausių pasakų Lietuvoje. Jos motyvais kuriamos poemos, dramos, apysakos, operos, baletai, vaidybiniai ir animaciniai filmai, skulptūros, iliustracijos. Ypač prie pasakos populiarinimo prisidėjo poetė Salomėja Nėris. Šiais metais sukanka 80 metų, kai pasirodė pirmasis poemos „Eglė žalčių karalienė“ leidimas. Eiliuota pasaka iš karto sulaukė visuomenės pripažinimo, ne kartą buvo leidžiama iš naujo. Prieš porą metų vyko apklausa, kurios metu buvo išrinkta 100-tas reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams. Ar žinote, kokia knyga atsidūrė sąrašo pirmoje vietoje? Ogi S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“, išleista 1940 m.
S. Nėris tautosaka susidomėjo dar 1932 m., gyvendama Kaune. Rašytojas, profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius pakvietė ją dirbti Tautosakos komisijoje, kur poetė rinko ir tvarkė patarles bei priežodžius, skaitė pasakas, jas literatūrino, sudarė rinkinį „Mūsų pasakos“, keletą pasakų sukūrė ir pati. Dar po kelių metų susipažino su savo būsimu vyru, skulptoriumi Bernardu Buču. Netrukus jis gavo stipendiją studijuoti Paryžiuje ir poetė išvyko į Prancūziją kartu su juo. 1937 m., gyvendama Paryžiuje, S. Nėris sueiliavo ir pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Tiesa, jos parašyta poema iš pradžių turėjo kitą pavadinimą, vadinosi „Žalčio pasaka“.
Tuo metu Paryžiuje gyveno ir kitas lietuvis, svarbus pirmojo „Eglės žalčių karalienės“ leidimo istorijai. Tai dailininkas Paulius Augius-Augustinavičius, Prancūzijoje studijavęs grafiką ir knygos meną. Jis taip pat domėjosi lietuvių liaudies kultūra.
Grįžusi į Lietuvą S. Nėris parsivežė „Žalčio pasakos“ rankraštį. Dar po metų poemos pradžia, 16 posmų, buvo pirmą kartą išspausdinti Lietuvos literatūrinėje spaudoje. Poetė baigė poemą redaguoti ir įteikė leidyklai.
1938 m. gruodį Karininkų Ramovėje vyko Moterų literatūros vakaras, kuriame S. Nėris skaitė „Žalčio pasakos“ ištraukas, vilkėdama tautiniais drabužiais. Salė buvo pilnutėlė, programą transliavo per radiją. Štai kaip įvykį prisimena visuomenės veikėja Teodora Katilienė, buvusi tame vakare: „Salomėja Nėris, gintarais papuošta galva, nustebino mus fragmentu iš „Žalčio pasakos“. Laukėme trumpo eilėraščio, o išgirdome ilgą, puikia forma eiliuotą pasaką, tekančią lygiai taip, kaip vanduo tos upės, kurios vardu poetė save pavadino“ (Alekna Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. 2 knyga. Vilnius: Vaga, 1997. 80 psl.)
Dar ne kartą spaudoje pasirodė pranešimų, kad jau tuoj bus išleista S. Nėries poema. Tačiau tik 1940 m. pagaliau pasirodė eiliuota „Eglė žalčių karalienė“. Meniškai išleista, dailaus formato knygelė, iliustruota jau minėto iš Paryžiaus grįžusio dailininko P. Augiaus-Augustinavičiaus. Jis sukūrė 14 medžio raižinių paveikslų. Leidinio tiražas buvo 5000 egzempliorių. Vienas iš jų ir šiandien yra saugomas S. Nėries memorialiniame muziejuje.
Poemos iliustracijose ryškus etnografiškumas: vaizduojamos trobesių detalės, stogų žirgeliai, moterys vilki tautiniais drabužiais, avi medinėmis klumpėmis. O S. Nėries tekstą galima vadinti ir vieninteliu lietuvišku eiliuotu mitu. Poetės globėjas kunigas Mykolas Vaitkus dar 1933 m. tarsi išpranašavo, kreipdamasis į poetę: „Sukurkit lietuvių tautinę epopėją, [...] jei pasiseks, koks bus tai šedevras, kuris įamžins Jūsų vardą!“ Kaip M. Vaitkus pastebėjo, graikai turi „Iliadą“ ir „Odisėją“, suomiai turi „Kalevalą“, vokiečiai turi „Nybelungų giesmę“, indai – „Mahabharatą“ ir „Ramajaną“, S. Nėries dėka mes turime „Eglę žalčių karalienę“.
1940 m. vienas pirmųjų S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ recenzentų taip apibūdino poemą: „poetė ne tiktai iš liaudies kūrybos paėmė siužetą, bet ir visa poema dvelkia liaudiškumu. Paprasti, bet vaizdingi žodžiai, šviežūs ir plastiški vaizdai, skambūs nauji asonansiniai rimai, nemaža naujų palyginimų, gracinga, lanksti eilėdara, nuoširdumas daro šią Salomėjos Nėries poemą vienu iš gražiausiųjų mūsų poezijos kūrinių“ (Alekna Viktoras.  Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. 2 knyga. Vilnius: Vaga, 1997. 487 psl.).
Eglės ir Žalčio pasakos grožis susijęs su likimo tragizmu – amžinomis meilės, ištikimybės, išdavystės temomis. Žaltys – tai mitinė būtybė, gyvenanti dvilypį žalčio ir žmogaus gyvenimą. Mokslininkai čia įžvelgia ir senovės lietuviams būdingą, kadaise egzistavusį, žalčio kultą. Kai žmonės rūpinosi žalčiais, juos maitindavo, net gyvendavo vienuose namuose. Eglė – tai tarpininkė tarp žemės ir vandens. Ji amžinai žaliuojantis medis, užima svarbią vietą ir dabartinėse apeigose bei kalendorinėse šventėse. Eglės ir Žalčio vaikai – Ąžuolas, Beržas, Uosis ir Drebulė, išdavusi žalčio Žilvino vardą, paverčiami medžiais. Pasaka byloja apie motinos galias, žmonių ir medžių giminystę, žodžio laikymosi svarbą.
Anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, „Eglė žalčių karalienė“ ypatinga dar ir tuo, kad poema atskleidžia ir pačios S. Nėries dvasinę būseną bei likimo nuojautą. Kūrinyje atsispindi dramatiškas moters likimas: „namų kūrimas, namų praradimas, išdavystės siaubas, savųjų netekimas“. Tai visuotinės temos, kurios nepraranda savo svarbos. Temos, kurios palietė ir poetės gyvenimą. „Eglė žalčių karalienė“ buvo aktuali 1940-aisiais, yra aktuali ir šiandien, kai daug lietuvių išvyksta gyventi į užsienį, pasiilgsta savo krašto ir artimųjų, bando ieškoti savo vietos pasaulyje.
1939 m. S. Nėris buvo apdovanota aukščiausiu literatūriniu apdovanojimu. Jai buvo įteikta Nacionalinė literatūros premija. Įteikimo ceremonijos metu skambėjo ir ištrauka iš poemos „Eglė žalčių karalienė“. Būtent šis kūrinys buvo pasirinktas vienam svarbiausių poetės gyvenimo momentų. S. Nėris buvo veikiama pasakos grožio ir gelmės. Kaip teigia literatūrologė V. Daujotytė, „Gilinimasis į šią pasaką apskritai paveikė poetės mąstyseną, pastūmėjo mitologijos linkui“. Poetė S. Nėris karo metais buvo priversta palikti Lietuvą ir išvykti gyventi svetur. Kaip ir Eglė, poetė ilgėjosi savo krašto, jai teko išgyventi išsiskyrimą su mylimuoju. Kaip Eglė pasakos pabaigoje lieka amžinai žaliuoti medžiu, taip S.Nėries kūryba amžinai lieka įrašyta į Lietuvos literatūros istoriją.

 

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Kristina Grigonytė

Visa galerija
Atgal