Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LIKĘS IŠTIKIMAS DIEVUI, ŽEMEI IR KULTŪRAI

Vėlyvą vasario 6 dienos popietę Maironio lietuvių literatūros muziejuje susirinko Kazio Bradūno poezijos mylėtojai švęsti šio iškilaus žemininkų-lankininkų kartos poeto, redaktoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato 100-ąsias gimimo metines. Pilnut pilnutėlė muziejaus salė paliudijo, kad K. Bradūno poezija randa atgarsį Lietuvos skaitytojų širdyse. Į susirinkusiuosius prabilo  iš garso kasetės sklindantis paties poeto balsas, skaitantis eilėraštį „Tėviškė“ iš rinkinio „Morenų ugnys“:
Žalios kalvos, kryžių apstotos,
Prašosi Krikšto
Ir subrenda basos
Į šventąjį ežerą.
 
Debesys neša
Saulės Komuniją
Pavasario laukams.
 Kyla dirvonai
Pilni Šventosios Dvasios...
 
(Tik dar akiraty ošia
Pagoniški miškai...)

Renginį vedusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė pastebėjo, kad švenčiame išties iškilios figūros, nuveikusios daug svarių darbų 100-ąjį gimtadienį ir kad jau prasidėjo šios talentingos, karo išblaškytos kūrėjų kartos šimtmečiai. Pernai atšvęstas Pauliaus Jurkaus, dar laukia Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Eugenijaus Matuzevičiaus, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio šimto metų sukaktys. Jie pasiliko kaip šviečiančios žvaigždės mūsų literatūros istorijoj. Direktorė pristatė susirinkusiems vakaro dalyvius ir svečius: poeto dukras – Eleną Bradūnaitę-Aglinskienę ir Lionę Bradūnaitę su vyru Andriumi Kazlausku, literatūros kritiką Valentiną Sventicką, literatūros istoriką Darių Kuolį, aktorių Dainių Svoboną, pianistą Andrių Vasiliauską, Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą, vyskupą Kęstutį Kėvalą ir Išeivių literatūros skyriaus vedėją dr. Virginiją Paplauskienę, kuri prieš renginį supažindino su savo paregta K. Bradūnui skirta paroda „Semiu krikšto vandenį giesmei...“ Parodą apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.
Literatūros kritikas V. Sventickas paragino visus dalyvauti prasidėjusiuose Bradūno metuose (2017-ieji paskelbti Kazio Bradūno metais), perskaitant bent po vieną jo eilėraštį. Jis pasidalijo akimirkomis iš bendravimo su Bradūnais 1990 metais. Tada jie pirmą kartą po pasitraukimo 1944-aisiais sugrįžo į Lietuvą. 1992 m. Bradūnams sugrįžus visam laikui ir apsigyvenus Vilniuje, poetą su „saviške“ matęs visur, kur tik koks „lietuviškas bruzdesys“. Pasak prelegento, šimtametis Bradūnas tebeina per savo žemę – nedidukas, pakumpęs, kaip daug darbų nuveikęs ūkininkas. Tie darbai – tai septyniolika poezijos rinkinių, 2001 m. sudėtų į dviejų tomų „Sutelktinę“, ir jo kultūriniai darbai, atlikti laisvalaikiu: antologijos „Žemė“, „Lietuvių egzodo literatūros 1945–1990“, V. Mačernio „Poezijos“, „Lietuvių literatūros svetur 1945–1967“, „Lietuvių poezijos išeivijoje 1945–1971“, „Aidų“ žurnalo, „Draugo“ dienraščio kultūros ir meno priedo redagavimas. V. Sventicko manymu, K. Bradūnas pakeitė lietuvių literatūros padėtį, bet jokių perversmo ženklų nebuvo. Kaip tikras lietuvis, jis tiesiog darė, ką manė esant reikalinga.
Literatūros istorikas Darius Kuolys palygino Kazį Bradūną su pilku lauko akmeniu – tvirtu, patikimu – tokiu, kurį bendruomenė dėtų į savo pamatus. Kaip išskirtinį Bradūno bruožą paminėjo kuklumą – menininkams įprastai nebūdingą. Jis suburdavo kūrėjus bendram darbui – į „Aidų“ žurnalą, į antologiją „Žemė“. Tie „šakotieji“ – Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas – nebūtų subūrę. Kita vertus, D. Kuolio žodžiais, K. Bradūno poezija ambicinga, stipri, individuali. Poetas taip giliai žvelgė į tautos praeitį, kad matė ir jos ateities kontūrus. K. Bradūno poezija maitino jaunuosius poetus Lietuvoje. Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė – Kazio Bradūno augintiniai. D. Kuolys pabrėžė dar vieną svarbų dalyką – K. Bradūno lietuvišką misticizmą – tikėjimą, kad pasaulis duotas žmogui kaip Dievo sodas.
Arkivyskupas Gintaras Grušas, pažinojęs Kazį Bradūną, augęs kartu su jo dukromis, kalbėjo: „Kaip nepažįstame žmonių, kuriuos turime šalia: Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, mano krikšto mama Birutė Pūkelevičiūtė. Buvom labai apdovanoti, bet tada nepažinojom jų kaip rašytojų. Tai buvo žmonės, sugebėję perduoti savo tikėjimą savo gyvenimu ir kūryba.“ Eminencija paragino pastebėti ir branginti tas dovanas, kurios mums duodamos kasdien.
Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė sakė, jog yra laiminga, kad likimas jai lėmė prisiliesti prie Kazio Bradūno ir jo žmonos Kazimieros gyvenimo. Ji pasidalijo įspūdžiais iš pirmo susitikimo su jais Čikagoje, 1989 m., iš kur tuomet parsivežusi nemažai archyvinės medžiagos. V. Paplauskienė pristatė savo parengtą knygą „Kazys Bradūnas. Archyvai“, dėkojo poeto dukroms, padovanojusioms ir paskolinusioms muziejui archyvinę medžiagą, iš dalies finansavusioms knygos išleidimą, bei visiems, prisidėjusiems prie šios knygos pasirodymo.
K. Bradūno dukra Elena pasidžiaugė gražia švente, padėkojo visiems dalyvaujantiems. Ji pasidalijo prisiminimais apie tėvelį, apie vaikystėje iš jo girdėtas pasakas, legendas – „Eglę žalčių karalienę“, Gedimino sapną, pasakojimus apie Lietuvos praeitį, piliakalnius, milžinkapius, apie okupacijas ir trėmimus. Tai įdiegė vaikams atsakomybės jausmą. Paaugę dalyvaudavo kartu su juo kultūriniuose renginiuose, nes K. Bradūnas buvo Čikagos lietuvių kultūrinio gyvenimo branduolys ir variklis. Nesibodėjo sekmadieniais po pamaldų bažnyčioje pardavinėti knygas, spaudą. Kultūros sklaidos darbą suprato suvalkietiškai, pragmatiškai. E. Bradūnaitė paminėjo charakteringus tėvelio bruožus: labai gerą atmintį – galėjo atpasakoti ką kada nors buvo skaitęs; žingeidumą – domėjosi istorija, aiškino vaikams ne tik Lietuvos, bet ir Amerikos istoriją, šios šalies kultūrą, apkeliavo daugelio JAV rašytojų gimtąsias vietas, atostogų metu keliaudavo su šeima po Laukinius vakarus. Vertino muziką, ypač operą. Buvęs labai darbštus – sakydavo: „Mano draugai (Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas – E. B.) išėjo nelaiku tai aš turiu už juos atidirbti.“ E. Bradūnaitė sakė niekada nemačiusi jo supykusio. Galėjo sutaikyti visus susipykusius. Jautė kaip suderinti žmonių santykius ir mokėjo įvertinti kiekvieno pastangas. Buvo kuklus. Jam nerūpėjo būti pirmoj vietoj. Skatino, į priekį stūmė kitus, ypač jaunuosius. Gražus jo bruožas buvo gerumas, pagarba gyvybei – net musę pagavęs išnešdavo iš kambario. E. Bradūnaitė baigė prisiminimus savo mamos Kazimieros žodžiais: „Visą gyvenimą jis liko ištikimas sau. Be bereikalingo blaškymosi, be garbės troškimo... Liko ištikimas Dievui, žemei, kalbai ir kultūrai“.
Vakaras buvo sklidinas Kazio Bradūno poezijos posmų, jo laiškų, rašytų 1942 metais mylimajai Kazytei, tekstų, kuriuos skaitė aktorius Dainius Svobonas. Skambėjo pianisto Andriaus Vasiliausko atliekama muzika.

                                         Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Elvyra Brazaitienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal