Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LIETUVI, TU SMALIŽIUS!

Yra daugybė skirtingų būdų papasakoti tą pačią istoriją. Ir kiekvienas pasakotojas paryškins jam įdomias detales, taip atskleisdamas kitam gal visai nematomą pusę. Šįkart pasakotojų susirinko visa komanda: istorikai, muziejininkai, knygos leidėjai. Jie ėmėsi pasakoti Lietuvos istoriją netikėtu, bet labai įdomiu būdu – nužvelgdami lietuvių dengtus stalus nuo pačių seniausių iki šių laikų. Kitaip tariant, maistas ir mitybos įpročiai atskleidė naujų bei patvirtino jau žinomus faktus apie Lietuvą ir lietuvius.
Visa tai sugulė į knygą „Prie stalo visa Lietuva“ („Terra publica“, 2015), į kurios pristatymą balandžio 8-osios popietę susirinko didelis būrys smalsuolių. Vieni tikėjosi intriguojančių faktų, kitus domino, ką valgė prezidentai, o tretiems norėjosi sužinoti kokį ypatingą receptą. Visi lūkesčiai su kaupu buvo patenkinti  įdomiais pasakojimais.
Leidyklos „Terra publica“ steigėjas Vytautas Kandrotas pristatė knygos atsiradimo istoriją ir perdavė žodį autoriams, kurie pasidalijo skirtingomis patirtimis rengiant medžiagą knygai, tačiau visi pripažino, kad tai buvo nauja ir įdomi patirtis, atskleidusi labai daug netikėtų faktų. Štai istorikas dr. Norbertas Černiauskas pasakojo,  kaip tarpukariu maitinosi kareiviai ir vienuoliai. Ar žinote, ką pastarieji ragavo, ko negalėjo kareiviai? Ogi gerti vyno! Šmaikštumo nestokoja ir įrašai spaudoje – žąsų tarpukariu suvalgyta tiek daug, kad vėliau kurti anekdotai: „Ateisiu į svečius, jei tik nebus keptos žąsies.“
Muziejininkė Justina Minelgaitė papasakojo, kad lietuviai nuo seno valgė (ir tebevalgo) labai daug mėsos ir... saldumynų! 1938 m. Kaune buvo išduota 300 leidimų prekiauti ledais gatvėse, tad į klausimą, ar kauniečiai yra smaližiai, teko atsakyti plačia šypsena. Sausakimšuose restoranuose ir kavinėse buvo galima paskanauti įvairiausių europietiškos virtuvės patiekalų, prancūziški pavadinimai Kauno restoranuose – nieko nuostabaus, tad visiems, kurie tikėjosi, kad lietuviai valgė vien bulves ir košę, teko kilstelti antakius. Beje, J. Minelgaitė atskleidė, kokius valgius mėgo prezidentai. Paaiškėjo, kad ir Aleksandras Stulginskis, ir Kazys Grinius, ir Antanas Smetona labai mėgę paprasčiausias virtas bulves su rūgusiu pienu.
Iš muziejininkų – Inos Aleksaitienės, Birutės Glaznerienės, Nijolės Majerienės, Alfo Pakėno, Rasos Ruibienės – pasakojimų paaiškėjo, kad visi, kurių virtuvės paslaptys atskleistos knygoje (J. Mačiulio-Maironio, J. Tumo-Vaižganto, B. Sruogos šeimos, J. Zikaro, J. Grušo, S. Nėries namų), garsėjo vaišingumu ir kiekvienas jų turėjo išskirtinių pomėgių. Pavyzdžiui, Vaižgantas buvo užkietėjęs mėsos mėgėjas; S. Nėris daug daugiau dėmesio skyrusi estetiniam stalo vaizdui nei pačiam maistui bei svečius vaišindavusi savo gamintais marcipaniniais saldainiais. Na o Maironis, kaip teigė su šypsena muziejaus direktorė ir renginio vedėja Aldona Ruseckaitė, „šios knygos dėka pirmąkart pavadintas vakarėlių liūtu.
Knygoje įdomių faktų ras kiekvienas: štai, pavyzdžiui, gydytojai turbūt šyptels sužinoję, kad kavos su citrina derinys buvo skiriamas nervams malšinti, o alus su grietine – vaistas plaučiams. Tai tik trupinėliai iš to didelio, gardaus pyrago – istorijų, faktų, asmeninių pastebėjimų – iš to, kas tilpo ir kas ne, į knygą. Renginio svečius šis būdas pasakoti Lietuvos istoriją sužavėjo ir neabejotinai sukėlė apetitą. „Sudie“ tąkart pavirto į „skanaus“!

Parengė ekskursijų vadovė Eglė Urmanavičiūtė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal