Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LENKŲ IR LIETUVIŲ LITERATŪROS VAKARAS

Kas stovi tarp Lenkijos ir Lietuvos? Vertėjas! Tokį ir tik tokį atsakymą pateiktų tie, kas atvyko į Lenkijos PEN centro organizuotą lenkų ir lietuvių literatūros vakarą. Antrosios vasaros dienos vakarą į Maironio lietuvių literatūros muziejaus pavėsį susirinko ir jau gerai pažįstami autoriai (Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis) ir lietuviams gal kiek naujesni poetai iš Lenkijos (Jakub Ekier, Natalia Malek, Adam Pomorski, Iwona Smolka, Adam Szostkiewicz).
Koks gi šio susitikimo ir, apskritai, bendradarbiavimo (o gal greičiau – draugystės) tikslas? 2011 m. paskelbtame bendrame Lietuvių PEN centro ir Lenkijos PEN centro pareiškime teigiama, kad „Mūsų bendra ateitis - tai pilietinė visuomenė, o ne tautinė nesantaika“. Ir šios misijos vėliavą nešantys poetai imasi prasmingos iniciatyvos – vertimų. Lietuvių skaitomus tekstus Lenkijos atstovai galėjo perskaityti lenkiškai, o lenkų poezijos skambesys, lietuvių ausiai it nesuprantamų garsų eilė, tapo naujai atrastais eilėraščiais ir jų kūrėjais.
„Poezija yra tai, kas yra dar prieš kalbą“ – tūlam poetui pažįstama mintis nuskambėjo ir šiame renginyje šalia atviro prisipažinimo, kad poetai baiminasi būti „verčiami“, nes į vertėjo rankas pakliūna daug daugiau nei žodžiai, rimas ar ritmas. Tačiau šiuos nuogąstavimus sklaido ilgametė ar poetų-vertėjų patirtis ir, žinoma, tokie susitikimai, kurių metu vyksta ne tik tekstų, bet ir vienas kito pažinimo mainai.
Rašytojas Jakub Ekier negailėjo komplimentų lietuvių kalbai, esą ji savaime yra poezija. Tai supratęs, kai pirmąkart išgirdo žodį „vanduo“. O vandens iš tikrųjų nemaža nutekėjo beklausant ir vienų, ir kitų eilių. Kaip būtų smagu ištraukti iš visų po eilutę ir suklijuoti į vieną, visų kartu nešamos vėliavos, posmą. Dievai niekada neatsako, tu tai padarai už juos – sakytų Kornelijus Platelis, elėraščių mirusiems jau buvo – antrintų Jakub Ekier, vis tiek mes esame laiko inkliuzai - pamotų Antanas A. Jonynas, o Vladas Braziūnas visus nuramintų: tyla iš miglos, migla iš tylos. Neįmanoma paaiškinti, papasakoti, reikia būti, leistis, pažinti poeziją. Taip, kaip Eugenijus Ališanka mėgina išsitiesti per visą savo eilėraštį, kol Natalia Malek jau žino, kad Kur nors turi būti grožis, kuriam pasiduosime.
Lai plevėsuoja!

Parengė ekskursijų vadovė Eglė Urmanavičiūtė,
Vlado Braziūno nuotraukos

Visa galerija
Atgal