Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

LAIKINOSIOS SOSTINĖS ŽAVESYS

Kovo 19-ąją, Juozinių dieną kasmet į rašytojo Juozo Grušo memorialinį muziejų susirenka kauniečiai prisiminti mūsų miesto garbės pilietį, pasišnekėti ne tik apie jo asmenybę, nuopelnus mūsų kultūrai, bet ir apie laikmetį, kuriuo gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikas. Šiemet į dramaturgo namus pakvietėme Kauno dailės gimnazijos moksleivius ir visus, kuriems rūpi tarpukario laikinosios sostinės istorija, kultūra, unikali architektūra. Juo labiau, kad tokioje sostinėje gyveno, studijavo (1924–1932) ir dirbo (Lietuvos katalikų veikimo centro savaitraščio „Mūsų laikraštis“ redaktorius 1929–1939), sukūrė šeimą (1932), augino vaikus ir dalyvavo visuomeniniame miesto gyvenime (studentų ateitininkų draugijos narys, Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas 1937–1938, daugelio kultūros žurnalų autorius, bendradarbis ir kt.) Juozas Grušas.
Tarpukario kultūros ekspertės, architektūros istorikės Jolitos Kančienės teigimu, lietuviai neturėdami nei kvalifikuotų specialistų, nei reikalingų medžiagų, sugebėjo sukurti tokį miesto vaizdą, kokiu galime grožėtis dabar. Anot pranešėjos, „Kauno suklestėjimas tarpukariu – unikalus reiškinys Europos miestų raidos istorijoje. Dar didesnis fenomenas yra šiuo laikotarpiu susiformavęs vieningas miesto pagrindinės dalies architektūrinis charakteris, tapęs miesto įvaizdžiu. Tarpukario pastatai savo architektūrine-menine kokybe atitinka europinius standartus ir atspindi tuo metu pasaulyje vyravusius stilius ir estetines kryptis. Tokį miesto išskirtinumą nulėmė jo tapsmas laikinąja sostine (1919–1939). Į Kauną iš okupuoto Vilniaus persikėlė visas politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas.
Kaunas nebūtų Kaunas be savito visuomenės mentaliteto, tarpukaryje susiformavusios inteligentijos tradicijų, puoselėjamo patriotizmo. Taip pat savitumo šiam miestui suteikia ir tarpukario statiniai – Prisikėlimo bažnyčia, centrinis paštas, pieno centras ir t.t. . Tai, kad 1920–1940-ųjų metų laikinosios sostinės pastatai verti dėmesio, pripažįsta ir ekspertai. Kauno modernizmą ketinama siūlyti įtraukti į UNESCO sąrašus, suteikti jam Europos kultūros paveldo ženklą.“
Popietės vedėja patraukliai ir įdomiai pristatė unikalius, pasididžiavimo vertus mūsų miesto transporto (iš pradžių „konkė“, vėliau – funikulieriai, tarp Panemunės ir Senamiesčio siauruoju geležinkeliu riedantis traukinukas „kukuška“), pramonės, ūkio, mokslo, visuomeninės paskirties, laisvalaikio ir kultūros objektus, vyraujančias interjerų ir aprangos madas, stilius, apžvelgė to meto spaudą, nuostabą sukėlusius užsienio žurnalistų atsiliepimus apie Kauno virsmą iš vargano, nutriušusio „nei miesto, nei kaimo į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą...“
„Anot žymaus išeivijos kultūrininko, „Mūsų Lietuvos“ autoriaus Broniaus Kviklio, „nuo tada Kauno istorija – žymia dalimi visos nepriklausomos Lietuvos istorija“. Atitrūkus nuo Rusijos rinkos steigėsi naujos pramonės įmonės ir monopolijos – „Maistas“, „Pieno centras“, „Lietūkis“, „Drobė“, „Liteksas“, „Kauno audiniai“ ir kt. Kaune susitelkė didžiausi Lietuvos bankai, draudimo bendrovės. Atgijo ir kultūrinis gyvenimas, organizavosi meninės draugijos, sąjungos, 1920 m. įkuriamas Valstybės teatras, 1921 m.– M. K. Čiurlionio galerija ir Karo muziejus, 1922 m. – Lietuvos universitetas ir Meno mokykla, 1933 m. – konservatorija, 1934 m. – Vytauto Didžiojo muziejus ir Aukštieji kūno kultūros kursai, 1936 m. – Veterinarijos akademija. Intensyviai steigiamos naujos mokyklos: pradinės, vidurinės, gimnazijos, specialiosios profesinės, netgi aklųjų. Mokslinei veiklai bei visuomenei lavinti įkurti Botanikos (1923 m.) ir Zoologijos (1938 m.) sodai ir šiandien tebėra mėgstamos ne tik kauniečių, bet ir svečių laisvalaikio praleidimo vietos. 1926 m. pradėjo veikti Kauno radijo stotis, transliuojanti laidas visai Lietuvai.“
Susitikimo su J. Kančiene dalyviai turėjo progą susipažinti su tarpukario Kauno architektūros pasiekimais ir problemomis, domėjosi iškilių architektų sukurtais statiniais, išsiaiškino, kad kai kurių jau nebeliko, juos galime išvysti tik senose fotografijose ir atvirukuose.

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal