Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
spalio
2020

KUR AŠ BUVAU, KAI MANĘS NEBUVO?

„Į šį pasaulį atėjau 1936-ųjų balandžio 1-ąją. Sutapimas, kad gimiau Melagių dieną, mane persekioja visą gyvenimą.
Kone kiekvieną mano gimtadienį lydi ir su balandžio 1-ąja susiję pokštai – visi bando mane apgauti, bet neatsilieku ir aš. Tarkime, mane sveikinantiems bičiuliams mėgstu rimtu veidu pareikšti, kad jie sveikina visai ne tą Marcelijų“, – pokalbio metu poetas M. Martinaitis pasakojo žurnalistui R. Gerbutavičiui.
Balandžio 1-oji susijusi ne tik su pokštais, melavimais, apgavystėmis. Balandžio 1-oji – poeto, eseisto Marcelijaus Teodoro Martinaičio gimimo diena. Šiemet poetas švęstų 84-ąjį gimtadienį. Poetas gimė Raseinių rajone, Paserbenčio kaime.
M. Martinaitis apie savo pradžią rašė atsiminimų, biografinių užrašų knygoje Mes gyvenome, kuri išėjo 2009 metais, o pakartotinis tiražas pasirodė 2014 m. Knygos dabar neįmanoma rasti. Ji pelnė daug premijų: 2009 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo pripažinta kūrybiškiausia knyga, 2010 m. skaitytojai ją išrinko Metų knyga, taip pat pelnė Žemaitės, J. Paukštelio premijas.
Iš ankstyvos vaikystės prisimenu, kai sunerimęs tėvų klausdavau: kur aš buvau, kai manęs nebuvo? Niekaip negalėdavau susitaikyti, kaip ir dabar, su tuo, kad žmogaus nebūna, o paskui nei iš šio, nei iš to atsiranda tarp tėvų, su jais kalba, mato save veidrodyje, vaikšto, girdi. Motina, matyt, nežinodama, kaip paaiškinti, sakydavo, kad buvau danguje angeliukas, o Dievas parinko mane ir pasiuntė tėvams. Kad atsakytum į tokius klausimus, reikia Dievo, įsivaizduoto ar tokio, kurį tiki. Kas tą amžinumo giją žmoguje yra įaudęs?
Paaugus nudiegdavo mintis, kad galėjau nebūti, ypač kai pradėjau suprasti, kad kūnas atsiranda iš kito kūno, kad tokia galimybė yra viena iš milijonų ar milijardų, kad esi atsitiktinis ir kartu – ne, nes tavo atsiradimo istorija nueina į neapsakomus laiko tolius ir geografines erdves.
Juk gimsti iš visos istorijos, ir nesvarbu, kas tu būtum. Tavo atsiradimas galėjo priklausyti nuo kokio nors seniai buvusio mažmožio, nuo pirmykščių žmonių sėkmingai sumedžioto žvėries, protėvių kelionės Eurazijos stepėmis, išdegintoje miško proskynose pasistatyto būsto, Žalgirio mūšio, net ir nuo to, kas vyko Egipte, senojoje Graikijoje, Romoje, Viduramžių Europoje, kas veikė per visas mūsų krašto okupacijas, pagaliau, kad kare liko gyvas senelis, kad jis tuo, o ne kitu metu grįžo, kad gimė mama, o kitame kaimo gale – būsimas mano tėvas.
Čia reikėtų viską surašyti, kad galėtum susekti, kaip per visą istoriją neaprėpiamomis geografinėmis ir laiko erdvėmis keliavo tas vienintelis atsitiktinumo genas, kuris vieną kartą praregėjęs pasaulį pravirko ir kuriam Kalnujų bažnyčioje, kur dabar buvusio altoriaus vietoje auga tik medis, buvo suteiktas vardas: Marcelijus Teodoras (gr. Dievo duotas).
Tas antrasis vardas – Teodoras – yra tarsi kokia mano gyvenimo paslaptis, lyg ir nuslėpta kilmė, nes jo nėra sovietmečio dokumentuose.
 
Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj.
Patiesta drobe parėjau į namus, 
susiradau dirbančius tėvą ir motiną,
į rankas įsitveriau ir ėmiau augti –
nuo pavasario iki pavasario.
 
Taip ir gyvenom – stati:
kas su dalgiu, kas su kibiru rankose,
o vaikai augdavo – bėgiodami.
 
Kol nesustodavom, nesustodavo ir gyvenimas: 
jį jausdavom tik eidami arba dirbdami.
Nieko daugiau čia nebuvo: 
žinojom – mes patys ir esam gyvenimas.
 
Iki karo čia buvo tik mūsų kaimas.
Po gaisrų, po žudynių
jis ataugdavo iš pasėtų rugių.
 
Tai buvo laikai, kai miegodavome basi,
nebijodami sapnuoti – ir sapnaibuvo mūsų.
Ir visi savi naktimis, o gaidgystėmis
keldavosi senelė šildyti mums sekmadieniu.
 
Per Sekmines eidavome prie Serbentos,
susėsdavome ant kranto, atsižiūrėdavom vienas į kitą,
per vandenį, tylėdami, akių nenuleisdami:
kiek kas paaugo arba paseno, kurio nebėra.
Visus metus vėlei nedrįsdavom nuo darbo pakelti akių
ir pažvelgti vienas į kitą.
Poeto M. Martinaičio eilėraštis „Prisiminimas“ („Serbenta“)
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal