Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KOSTAS OSTRAUSKAS GRĮŽO Į LIETUVĄ

2014-ųjų birželio 9 d. į Kauną sugrįžo išeivijos dramaturgas, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Ostrauskas. Urną su rašytojo pelenais iš JAV atvežė rašytojo sūnus Darius su savo žmona Gina Koontz.
Atsisveikinimas prasidėjo 10 val. Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Garbės sargyboje stovėjo KTU Vaižganto progimnazijos, kurioje mokėsi K. Ostrauskas, mokinės. 12 val. šv. Mišias aukojo kun. Kęstutis Rugevičius bei kun. Gintaras Vitkus.
Palydėti dramaturgą į amžino poilsio vietą Rašytojų panteone Petrašiūnų kapinėse susirinko giminaičiai, bičiuliai, rašytojai, literatūrologai, pedagogai. Atsisveikinimo žodžius tarė Kauno meras Andrius Kupčinskas, rašytojas Vidmantas Kiaušas bei artimas velionio bičiulis, išeivijos žurnalistas Mykolas Drunga.
16 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Kosto Ostrausko atminimui  skirta popietė. Jos dalyviai galėjo susipažinti su rašytojui skirta paroda „Drama man yra pirmiausia literatūra, o ne teatras“, kurią parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.
Renginį pradėjusi ir svečius pristačiusi Maironio muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė pakvietė žodį tarti rašytojo sūnų Darių, kuris apgailestavo, jog negali lietuviškai pasakyti visko, ką norėtų, nes kalbąs tik „kasdienine lietuviška kalba“. Jis perdavė linkėjimus nuo savo mamos Danutės Ostrauskienės, kuriai į  Lietuvą atvykti neleido silpna sveikata. Padėkojo savo giminaičiui Mindaugui Končiui ir V. Paplauskienei organizavusiems jo tėvo laidotuves bei atminimo pagerbimą. D. Ostrausko žodžiais: „Tėvas būtų laimingas, matydamas, kad jums svarbi jo kūryba, laimingas, kad grįžo į Lietuvą, kaip jis to ir norėjo.“
K. Ostrausko pusseserės vyras M. Končius sakė susirašinėjęs su K. Ostrausku ir žavėjęsis jo originaliomis mintimis, nestandartiniais tekstais, turinčiais ir humoro, ir ironijos, ir absurdo. Pasakojo, kaip K. Ostrausko prašymu surado jo tėvo, chorvedžio Kosto Ostrausko kapą Panemunės kapinėse.
Išeivių skyriaus vedėja V. Paplauskienė, artimai bendravusi su rašytoju bei pargabenusi jo archyvinį palikimą, pasidžiaugė, kad pavyko įvykdyti jo prašymą – „atgulti amžinam poilsiui Petrašiūnų kapinėse, Kaune“. „Nors ir gimęs Veiveriuose, – sakė prelegentė, – Kaunas bei jo „neužmirštami Šančiai“ buvo brangiausia pasaulio vieta.“ V. Paplauskienė padėkojo visiems dalyvaujantiems ir pasidžiaugė, kad Maironio muziejuje K. Ostrauskas lieka gyventi, nes čia yra turtingas, įdomus jo archyvas – kūrybiniai rankraščiai, nuotraukos, gausi korespondencija. Visą lagaminėlį unikalių dalykų: dokumentų, rankraščių, ranka rašytų natų išsaugojo ir atvežė 7-ajame dešimtmetyje į Ameriką atvykusi rašytojo mama.
Per paties K. Ostrausko tekstų, laiškų citatas prelegentė išryškino jo požiūrį į kūrybą, kūrėjo teisę išlikti savimi bei santykį su skaitytoju: „Sėsdamas rašyti, iš anksto žinau, kad didžiajai visuomenės daliai būsiu nepriimtinas. Tuo nenoriu pasakyti, kad aš, girdi, mandras, o visuomenė – kvaila. Anaiptol. Tačiau esmė ta, kad aš į daug ką žvelgiu kitaip, kartais net priešingai negu didžioji mūsų visuomenės dalis. Jeigu kreipčiau per daug dėmesio į daugumos galvoseną ir pažiūras, tai tikriausiai susiparalyžiuočiau savo kūrybiniame darbe.“
Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto bendradarbė dr. Aušra Martišiūtė ir leidybos direktorius Gytis Vaškelis atvežė tik ką išleistą K. Ostrausko dramų knygą ,,Paskutinis kvartetas“. A. Martišiūtė pristatydama knygą prisiminė, kad su atsiųstais rankraščiais K. Ostrauskas buvo pridėjęs laišką, kuriame rašė: „Tedūli tie du rinkiniai jūsų archyve. O gal ateis geresni laikai, atsiras leidėjas?...“ Viešnia pasidžiaugė, kad šiandien šie laikai atėjo knygos pavidalu. Ji apžvelgė knygoje išspausdintas dramas „Van Gogho ausis“ ir „Paskutinis kvartetas“.
G. Vaškelis padėkojo knygos rengėjams, pasidalino savo įžvalgomis apie K. Ostrausko kūrybą – tai esąs dialogas, žaidimas su klasikais, su kultūros ženklais. K. Ostrauskas jam toks žmogus, kuris yra daugiau Lietuvoje negu čia gyvenantys, kuris gyvena Lietuva, jos literatūra, ir jei koks užsienietis norėtų sužinoti apie lietuvių literatūrą, sužinotų iš Ostrausko dramų.
Atsiminimais pasidalino dar dvi viešnios. Literatūrologė dr. Violeta Kelertienė sakė buvusi vienintelė ir paskutinė K. Ostrausko studentė, nes jis tik vienas buvo baigęs doktorantūrą  Pensilvanijos universitete. Esanti jam dėkinga už lietuvių prozos pažinimą, nes kas savaitę užduodavo perskaityti po 3 knygas nuo Žemaitės iki M. Sluckio. Architektė Snieguolė Jurskytė-Akstinienė susipažino su K. Ostrausku būdama studentė Filadelfijoje, dalyvaudama lietuvių studentų veikloje. K Ostrauskas, būdamas vyresnis, visada mielai pagelbėdavo, patardavo.
Muziejaus direktorė pristatė dar vieną brangų svečią kaip tris viename asmenyje: Ferdinandas Jakšys – Kostas Ostrauskas – Juozas Tumas-Vaižgantas.
Aktorius pasidalino bendravimo su K. Ostrausku įspūdžiais, kai lankėsi pas jį Floridoje. Prisipažino, kad su K. Ostrausko monodrama „Vaižgantas“ apkeliavęs ne tik Lietuvos mokyklas, bet ir daugelį Amerikos, Anglijos, Vokietijoje, Airijos vietų bei kitus kraštus. Vaidinęs šį spektaklį arti 1000 kartų. Fragmentą paskaitė ir šio renginio dalyviams.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Elvyra Brazaitienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal