Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KNYGOS „NEJAUGI TAI BUVO“ PRISTATYMO VAKARAS

Birželio 15-osios vakaras Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo skirtas pagerbti aktorę Rūtą Staliliūnaitę (1938–2011), prisiminti jos ilgametę draugystę su išeivijos poetu Stasiu Santvaru ir pristatyti naują D. Kazlauskienės sudarytą knygą „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“, sutalpinusią abi šias temas. Pilna Didžioji Maironio namų svetainė rodė, kad žymioji Lietuvos aktorė tebėra gyva žmonių širdyse. Jai skirtas renginys buvo jautrus, pilnas meilės ir žmogaus būties trapumo pajutimo.
Renginio dalyviai, įskaitant ir knygos sudarytoją, jau ne vienerius metus tvirtai surišti, matyt, neatsitiktinai į jų gyvenimus įžengusio išeivijos rašytojo – Stasio Santvaro. Šis žmogus, Lietuvoje buvęs Kauno valstybinio teatro (Dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras, kurio vadovas – vienas iš brolijos narių E. Stancikas) direktorius, studijavęs Milane dainavimą, buvęs Valstybės operos solistas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui turėjo palikti viską, ką čia turėjo, ir kartu su jauna žmona bei sūneliu bėgti iš Lietuvos.
Prieš daugelį metų keturi žmonės susibūrė į S. Santvaro broliją: rūpinosi jo atminimu, knygų leidyba Lietuvoje, artimai bendravo su JAV gyvenusia jo žmona Elena, draugų rate vadinta Ale, ne sykį lankėsi jos namuose. Iš to ketverto dabar gyvi likę trys: Egidijus Stancikas, Robertas Keturakis, Dainuolė Kazlauskienė. Ketvirtoji narė, pirmoji lietuvių delegacijos į užsienį vizito metu užmezgusi ryšius su Santvarais, buvo Rūta Staliliūnaitė.
            Susirinkusių lankytojų šurmulį švelniai nutildė pasigirdusi senojo fortepijono melodija, grojama pianistės Šviesės Čepliauskaitės. Anot renginį vedusios muziejaus direktorės A. Ruseckaitės, sveikintis galima ne tik su žmonėmis, o ir su įvairiausiais dalykais: salės priekyje stovinčiu dailininko V. Vizgirdos tapytu S. Santvaro portretu, puokšte bijūnų iš Maironio sodo, ar ta pačia visus į save panardinančia muzika. Tą vakarą sveikinosi ne tik visi išvardytieji dalykai, o ir naujoji lankytojams pristatoma knyga.
            Apie knygą, jos suskirstymą daugiau papasakojo pati knygos sudarytoja, ilgametė bibliotekos darbuotoja ir autorinių teisių paveldėtoja D. Kazlauskienė. „Esu didelė Rūtos talento gerbėja, taip pat buvau artima jos bičiulė, todėl išdrįsau prisiliesti prie jos pasaulio ir apie jį rašyti“ – sakė D. Kazlauskienė. „Žinome ją kaip talentingą artistę, bet ne visi žinome, ką dar ji mėgo ar veikė. Kai pradėjau eiti jos gyvenimo keliu, supratau, kad ir pati dar daug ko apie Rūtelę nežinojau“.
            Knygą sudaro keturios dalys: pirmoji – pačios Rūtos laiškai, pasakoti ar užrašyti atsiminimai, interviu – atskleidžia jos vaikystę, bendravimą su tėvais. Antroji skirta pirmai ir vienintelei jos meilei – teatrui. Trečiojoje galima rasti visko po truputį, nes R. Staliliūnaitei rūpėjo viskas – ir paprastų žmonių santykiai, ir pagalba artimui, ir daugybė nedidelių, bet svarbių dalykų. Ketvirtojoje dalyje pateikiamas jos ir S. Santvaro susirašinėjimas, prasidėjęs dar sovietmečiu, maždaug 1973-aisiais, vėliau, po poeto mirties, peraugęs į gražų aktorės ir Alės Santvarienės bendravimą ir galutinai nutrūkęs tik su Rūtos mirtimi. R. Staliliūnaitės poetui rašyti laiškai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o S. Santvaro jai – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Knygoje sudėti abiejų respondentų laiškai, tad sukuriamas nuostabus dialogas, gyvai reaguojantis į kito žodžius ir atsiliepiantis vėlesniuose laiškuose į kiekvieno rūpesčius ar išsakytas mintis. Siekiant išsklaidyti bet kokį įtarumo šešėlį, galintį suteršti šį susirašinėjimą, knygoje įdėta ir keletas Alės Santvarienės laiškų Rūtai, nes būtent naujai įsikūrusios S. Santvaro brolijos nariai ir padėjo našle likusiai moteriai išsitiesti, leido jai išsikalbėti ir visuomet palaikė. Įpratusi namuose prie šurmulio, įdomių pašnekovų, svečių, moteris po vyro mirties jautėsi labai vieniša, o „santvariečiai“ kiek galėdami stengėsi apgaubti ją tuo supratimu ir bendryste, kurių taip trūko gyvenant svetimame krašte.
            Tą gyvumo įspūdį, bendravimo šiltumą ir paprastumą galėjo pajusti visi – S. Santvaro brolijos narys, Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius E. Stancikas surengė pasirodymą-premjerą. Buvo atrastas senas įrašas, darytas 1992-aisiais, kuriame skamba Rūtos balsas, skaitantis S. Santvaro jai rašytus lyriškus ir elegantiškus laiškus. Įrašo anksčiau niekam nebuvo tekę klausytis. Pats teatro vadovas gyvai skaitė priešingos pusės – R. Staliliūnaitės laiškus, rašytus S. Santvarui. Susirašinėjimas apėmė beveik visą aštuntąjį dešimtmetį ir daugelį mums įprastų dalykų – gamtos reiškinius, kaimą – leido pamatyti giliai viską jaučiančių meno žmonių akimis. Abu juos siejo meilė teatrui, vaidybai. Laiškai skriejo su pertraukomis, trukdžiais, nes susirašinėjimas tarp kapitalistinių ir sovietinių šalių nebuvo paprastas.
Ekrane skambant muzikai buvo parodytos Rūtos fotografijos – nuo jaunumės, kur ji dar vilki mokyklinę uniformą, iki suaugusios ir subrendusios moters, kokią daugelis teatro gerbėjų ir ne tik atsimena iki šiol. Daug nuotraukų yra ir pačioje knygoje, dalis jų niekur anksčiau nepublikuotos. Vėliau buvo parodytos ir S. Santvaro nuotraukos.
Paskutinysis iš brolijos narių kalbėjo poetas Robertas Keturakis – keleto knygų apie S. Santvarą sudarytojas ir turbūt artimiausias Alės Santvarienės bičiulis iš atrastų Lietuvoje. Tiek Rūtos, tiek Stasio gyvenimus jis pavadino neišsipildžiusiais, nes tam išsipildymui buvo labai daug kliūčių. Iš kitų S. Santvaro knygų gerbiamas Robertas išskyrė „Laivai palaužtom burėm“, išleistą 1945 m. Vokietijoje, netrukus po priverstinės emigracijos. „Kai aš sužinojau, kad kiti poetai tyčiojosi iš tos knygos, manydami esantys geresni, pamaniau, kad jiems tektų pereiti daug mokyklų, kol jie sugebėtų išreikšti tai, ką išreiškė Santvaras“ – sakė jis. Savo šeimos emigraciją S. Santvaras vertino kaip baisią, bet priverstinę patirtį. Pats jis planavo ginti Tėvynę ir buvo įtrauktas į ginkluotą Lietuvos pasipriešinimą bolševizmui, o po Pirmojo pasaulinio karo net gavęs žemės Palangoje kaip buvęs kovotojas už Lietuvos laisvę. Tačiau likti Lietuvoje buvo per daug kliūčių, nes KGB sąrašuose jis buvo įtrauktas kaip viena pavojingiausių Lietuvos asmenybių.
Paskutinysis renginyje kalbėjęs asmuo nėra ir nebuvo S. Santvaro brolijos narys. Bet jis apie Rūtą žino turbūt daugiausiai iš mūsų visų, nors ne viską gali pasakoti. Tai – prelatas Vytautas Vaičiūnas. Jie su aktore palaikė ilgametę draugystę ir jis buvo paskutinis asmuo, kurio šaukėsi R. Staliliūnaitė, jau gulėdama Kauno klinikose ir norėdama deramai pasiruošti tai kelionei, iš kurios negrįžtama. Priešpaskutinis jų susitikimas ten ir įvyko, o paskutinis – jau Rūtai gulint karste... Pašarvota ji buvo su tautiniais drabužiais, kaip tikra savo šalies duktė. Ir nors po jos mirties praėjo jau šešetas metų, jos vaidmenų didybė, jos sielos grožis ir nuveikti darbai neleidžia apie save pamiršti.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal