Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KNYGOS „JURGIS BALTRUŠAITIS. LAIŠKAI“ SUTIKTUVĖS

Birželio 15 d. popietę smarkiai pliaupė lietus ir muziejininkai nuogąstavo, kad į knygos „Jurgis Baltrušaitis. Laiškai“ sutiktuves mažai kas ateis. Tačiau ištikimi muziejaus lankytojai lietaus neišsigando: įsispyrę į guminius lietaus batus, nešini didžiuliais skėčiais pasiekė muziejų, vestibiulyje vartė ar pirko naują knygą, nekantriai laukė filmo apie J. Baltrušaitį peržiūros. Knygą 2015 m. išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, sudarė ir parengė Jevgenijus Cymbalas, Nikolajus Kotreliovas, Gediminas Mikelaitis, Julija Snežko. Visi knygos rengėjai ir atvyko, prie jų dar prisijungė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ir aktorė Dalia Michelevičiūtė. Nebuvo tik prof. Viktorijos Daujotytės, kuri knygos įvade rašė: „J. Baltrušaičio laiškai įvairūs – nuo dalykinio raštelio, kuriuo tariamasi susitikti, kviečiama užeiti, apskritai, kas nors pranešama, iki jautrios introspekcijos teksto, galiausiai – iki mažo literatūrinio – filosofinio etiudo ar teatro visuminės reformos projekto. J. Baltrušaičio laiškai – medžio principo: kamienas – bendravimas su pagrindiniu adresatu, šakos – vardų, adresų atsišakojimai; ir jiems buvo rašoma, galiausiai – mažyčiai lapeliai, vienetiniai laiškai, atvirukai.“ Dr. G. Mikelaitis priminė, kuo mums svarbus Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), gyvenęs, rašęs ir dirbęs diplomatinį darbą Maskvoje svarbių istorinių lūžių metais. J. Baltrušaitis į literatūros istoriją įėjo kaip žymiausias rusų ir lietuvių simbolistas, rašęs rusų ir lietuvių kalbomis; vertėjas, mokėjęs ne vieną užsienio kalbą. Buvo santūrus, tačiau mokėjo bendrauti ir su menininkais, ir su politikais. Knygoje publikuojami lig šiol neskelbti laiškai Vincui Krėvei-Mickevičiui, Baliui Sruogai, Juozui Urbšiui, Antanui Liutkui, Andrejui Belui, Giovanniui Papiniui, Konstantinui Stanislavskiui, Aleksandrui Skriabinui, Aleksandrui Djakonovui, Alisai Koonen, Verai Ritter ir kitiems.
Sumanymas leisti šią knygą atėjo iš kolegų maskviečių: istoriko ir kino režisieriaus J. Cymbalo ir vertėjo, istoriko N. Kotreliovo. Abu jie žavisi J. Baltrušaičio poezija ir asmenybe, seniai renka archyvinę medžiagą apie poetą. Knygoje publikuojama daug laiškų, kurių rankraščiai saugomi Maskvos dailės teatro muziejuje, Rusijos valstybiniame literatūros ir meno archyve, Rusijos valstybinėje bibliotekoje, Valstybiniame centriniame teatro muziejuje. J. Cymbalo sukurtame filme „Sidabro amžiaus riteris“ taip pat panaudota daug retų kadrų iš Rusijos archyvų. Čia J. Baltrušaitis atsiskleidžia kaip drąsus diplomatas ir humanistas nuo stalinistinio teroro išgelbėjęs ne vieną Rusijos intelektualą: Konstantiną Balmontą, Mariną Cvetajavą, Marcą Chagalą, Mstislavą Dobužinskį ir kitus. Renginyje kalbėjusi dr. J. Snežko pasidžiaugė gražia ir vaizdinga J. Baltrušaičio laiškų kalba (knygoje jie publikuojami originalo ir lietuvių k.), papasakojo apie susitikimą su poeto vaikaičiu Žanu, gyvenančiu Paryžiuje ir saugančiu turtingą, dar mažai tyrinėtą garsaus senelio archyvą.
J. Baltrušaičio poezijos ir laiškų originalumą vakaro lankytojai pajuto, klausydamiesi aktorės D. Michelevičiūtės skaitymų.
„Stokholme buvau užėjęs pas Strindbergą, bet jo dabar nėra Švedijoje. Pasirodo, prieš ½ metų jis vedė ir išvažiavo į Daniją (vasarai). Du kartus ėjau pas Ibseną, bet jis jau silpnas ir negalėjo priimti. Kelis kartus ir iš labai arti mačiau jį gatvėje: galantiškai apsirengęs, bet vos vaikšto, vėjas plaka jį prie sienos, į ratus sėda tiktai tarno padedamas. Nupirkau jums vikingų laivo nuotrauką, mačiau patį laivą ir kelis vikingų kaulus (juos laidodavo kartu su laivu).“ Iš J. Baltrušaičio laiško Valerijui Briusovui, rusų poetui. Holmentrandas, Norvegija, 1901 m.
„Kiekvienas mažas pasiekimas atveria tūkstančius kūrybinių būtinybių, kurios ne visada džiugina, o taip dažnai slegia. Menas, kaip aš jį suprantu, – begalinis savęs nugalėjimas. Jo gilumas – tiesioginis atspindys mūsų pačių gilumos. Jūs žinote, kaip retai mus šildo tikro įkvėpimo skaisti saulė. Iš to suprasite, ką man tenka išgyventi.“ Iš J. Baltrušaičio laiško Aleksandrui Djakonovui, rusų aktoriui, J. Baltrušaičio žmonos giminaičiui. Maskva, 1903 m.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė,
Aldonos Ruseckaitės nuotraukos

Visa galerija
Atgal