Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KATINO, MERO, POETO VAKARAS

Krušos ir vėsos neišsigandę balandžio 17-ąją susirinko į Maironio lietuvių literatūros muziejų, kur vyko poeto, svečio iš tolimo Utenos krašto Alvydo Katino knygos „Vaikšto vienas“ sutiktuvės. Kartu su juo dalyvavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, literatūrologas Valentinas Sventickas, eilėraščius skaitė aktorius Petras Venslovas. Sutiktuvių vakarą žaismingai vedė rašytoja, Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Gitaros stygas ketino brązginti poetas Edmundas Janušaitis.
A. Ruseckaitė sakė, kad A. Katinas muziejuje ne meras, kad tas postas laikinai prarastas, o ir šiaip nelabai svarbus. Svarbiausias vakaro veikėjas – knyga. Knygą „Vaikšto vienas“ labai gražiai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gyveniman ją palydėjo redaktorius V. Sventickas. Knyga „Vaikšto vienas“ yra trečioji A. Katino knyga. Dvi ankstesnės knygos išleistos Utenoje. „Sienos iš vėjo“ išėjo 2005-aisiais, o „Nugalėję lygumas“ – 2011-aisiais. Anot A. Ruseckaitės, trečioji knyga labai vyriška ir labai lituanistiška. Ypatingas dėmesys skiriamas žodžiui. A. Katinas yra baigęs lituanistines studijas. Alvydo poezija kai kur labai netikėta. Kūrybai labai maišo merystė. A. Ruseckaitė sakė, kad V. Sventickas ne sykį teigė, kad ir jos kūrybai labai trukdo direktorystė.
Sutiktuvinio vakaro pradžioje mini programėlę atliko P. Venslovas ir E. Janušaitis.
„kaip parašyti apie motiną I“
kolūkiečio darbo knygelė
mėlynais viršeliais
išduota 1968 metais
Katinienei Uršulei Jono
prijuostė
išmarginta plukėmis
ir žibuoklėmis
stiklainiuose
susicukravusios
mėlynės
kalio permanganato
milteliai
grindų plyšyje
rašalo atsargos
paveldėtos
sykiu su priederme
save parašyti.
 
Eilėraštis „apie pavardę linksmai“ –
štai
kur klausimas
eiliuoti ar peliauti
nė iš vieno
nė iš kito
nepragyveni.
 
Poetas E. Janušaitis dainavo apie jausmus, pakvipusius lietumi...
Kaip čia reiktų reaguoti, kai Valentinas ima redaguoti? Taip sueiliavusi klausė A. Ruseckaitė. Ji sakė, kad redaktoriaus Valentino ranka sunkoka, valstietiška...
Knygos „Vaikšto vienas“ redaktorius papasakojo, kaip jam sekėsi redaguoti Katiną.  Žmonių, kurie redaguoja poeziją, netiršta. Mokančių tai daryti – mažai. V. Sventickas prisipažino, kad jam kaip redaktoriui pasisekė. A. Katinas – kūrybiškas, paslankus. Valentinas teigė, kad eilėraštis reikalauja tikro susikaupimo. Reikia išsivalyti galvą, kad pasakytum ką nors. Redaktorius prisipažino, kad paskutinė jo palaiminta leidykloje K. Jankausko knyga „Vieškelyje plytų vežimai“, o paskutinė redaguota – A. Katino poezijos knyga. V. Sventickas atvėrė redaktoriaus virtuvę. Redagavimas – nakties darbas. Daug čiuptuvų reikia paleisti į darbą. Redaktorius ir pats pradėjo užsirašinėti šį tą apie kates. Ir ne morčiaus metas buvo... V. Sventickas kalbėjo, kad  visados stengėsi palaikyti poetus, kurie gyvena toliau nuo sostinės – S. Jonauską, S. Stacevičių, E. Karnauskaitę, V. Daškevičių... Juk baisiai trūksta kraujo apytakos... Kitokių balsų įsiliejimas labai svarbus poezijai. Jei laiku būtų išleistas A. Kalanavičius lietuvių poezija būtų kitokia. Knygos „Vaikšto vienas“ autoriui svarbūs artimi žmonės, šeima, savos katės... Iš to atėję „tėviškės ieškojimai“.
nežinau kiek many
nėra tėviškės ieškau
jos tenai kur širdis
yra vietinė...
 V. Sventickas teigė, kad Alvydo poezijoje girdėti A. Miškinio parafrazės, tereikia prisiminti jo „Varnas ant plento...“ Labai stiprus eilėraštis, skirtas seseriai Reginai, rašančiai tarmiškai.
man vanduo tau unduo
man kovai tau kavai
man dangus tau dungus
man laiptai tau skadai
man langas tau lungas...
A. Katino poezija susidraugavusi su pokštu. Tai matyti iš knygos viršelio ir pavadinimo. Fotomenininkas A. Aleksandravičius nufotografavo Alvydo katino pėdukes, įspaustas į betoną.
į betonuojamas
garažo grindis
įsispaudusios katino pėdos
liudija
visi judame
įdrėskimų kryptimi.
Gražūs papokštavimai, nuotaikingas kalbėjimas. Kaip A. Baltakio, A. Mikutos, G. Dabrišiaus poezijoje... Puikus sugebėjimas kalbėti ir pasakyti labai trumpai, lakoniškai.
nedega
kas parašyta
pelenais.
V.Sventickas prisiminė poetą A. Maldonį, kuris sakydavo, kad pelenai nedega... Trumputis eilėraštis „dariams ir girėnams“.
ar visuomet
šitaip
pasitinka tėvynė
baigiasi dangus
prasideda žemė.
Esama susimąstymo apie kūrybą, geros meilės lyrikos. V. Sventickas sakė, kad A. Katinas turi parako, turi, kur eiti. Tik ta kėdė, kurioje sėdi, jam trukdo...
A. Ruseckaitės paklaustas, ar daug liko paraščių tvarkant poeto kompiutraščius, gal atiduos juos muziejun, V. Sventickas kaip kirviu nukirto, kad neatiduos, lauks, kol padoriai bus mokama...
Rašytojas P. Palilionis teigė, kad katinai mėgsta dovanas. Pamatęs knygos viršelį, jis išsyk atpažino, kieno tos pėdelės. P. Palilionis kalbėjo apie V. Martinkaus ir V. Sventicko rašytojų sąjungą, apie A. Katino priėmimą sąjungon. Ką priimti valdininką ar poetą? Stebėjosi labai įdomiomis eilėraščių potekstėmis, paprasčiausių dalykų apvertimą aukštyn kojom... A. Katinas moka labai lakoniškai pasakyti svarbius dalykus. P. Palilionis prisipažino žvelgiąs su pavydu. Apgailestavo, kad A. Miškinis yra nustumta literatūros figūra, papasakojo, kaip tekę pas jį lankytis, bendrauti su juo Poezijos pavasario metu... Esu iš Šiaurės Lietuvos, džiaugiuos Aukštaitija... A. Katinui P. Palilionis padovanojo pastarųjų metų meilę – knygą apie G. Petkevičaitę-Bitę.
Poetas A. Katinas sakė, kad nelabai mėgsta liūdnas knygų sutiktuves. Tai turi būti šventė skaitytojui. Uteniškis kalbėjo apie savo katiną Hansą, apie poetą A. Miškinį, kurį visą perskaitė. Ar gali pavardė žmogų katinu paversti? Poetas paskaitė savo eilėraščių.
į ką
panašus eilėraštis
vaikšto kur nori
ir vienas
tyko mėnesienoje
grįžta
sulysęs ir apdraskytas
po žodžių morčiaus.
A. Katinas šnekėjo apie rinkiminę kampaniją, apie žmonių merą, o ne katinų. Knygos sutiktuvėsna susirinkusiems žmonėms davė dėžutę, kurioje būta ir valgomų dalykų. Džiaugėsi dukra Vaiva, kuri gyvena Anglijoje, A. Katinas sakė, kad tai gražiausia, ką sukūriau. Eilėraštis, dedikuotas dukrai Vaivai –
kiekvienas savaip
įveikiam
nuokalnes įkalnes
neišmokai
minti dviračio
nepakartojai
tėvo vaikystės
su nubrozdintais keliais
praskeltomis lūpomis
iš kur žinojai
kad nenuties žvyrkelio
nuo Vilniaus iki Londono
ir kad Juknėnuose
tiktai gandralizdžiai
turės stipinus.
Dar A. Katino knygos „Vaikšto vienas“ sutiktuvėse kalbėjo poetė E. Drungytė. Apie A. Miškinį ir jo premiją, apie Alvydo seserį, rašančią nepaprastai gražius eilėraščius. A. Katinas pasakojo apie savo šeimą, Miškinio sodybą, gyvenamosios vietos adresą – A. Miškinio 33. Apie tarptautinę poezijos šventę „... ir saulas diementas žėruos...“
Vakaro pabaigoje A. Ruseckaitė liepė A. Katinui nemanyti, kad bus apipiltas rožėmis. Padovanojo Maironio tekstų knygelių, kuriuose daug išminties.
Sakydamas paskutinį žodį, Alvydas Katinas teigė, kad jis ne Maironis, ne Marcinkevičius, o hibridas mero ir poeto. Meras. Poetas. Katinas.
rašiau rašau ir rašysiu
eilėraščiai
meluoja tikriau
už teisybę.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal