Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
kovo
2019

KASMETINĖ KAUNO RAŠYTOJŲ ATASKAITA

Metų pabaiga. Viena vertus, tai džiaugsmingas, bet kartu ir šiek tiek melancholiškas artėjančių didžiųjų švenčių laukimas. Kita vertus, tai laikas, kai į sostą įžengia šiurpi valdovė Biurokratija. Kiekvienas mirtingasis dirbantysis jai atnašauja savąją ataskaitų (vargas jam, jei grafose dominuoja tyra balta spalva) ir planų (utopinių projektų) auką. Tačiau, pasirodo, yra ataskaitų, kurios gali suteikti malonumą jas girdintiems ir netgi atsiskaitinėjantiems.
Kažkas panašaus kiekvienų metų gruodį įvyksta Maironio lietuvių literatūros muziejuje per Moterų kūrybos vakarus, tradiciškai pavadintus „...kad pakiltų apmirusi siela...“. Šiųmetiniame, jau 26-ame, gruodžio 13 dienos popietę Maironio namų Didžiojoje svetainėje dalyvavo gražus (visomis prasmėmis) kuriančių Kauno moterų pulkelis: penkiolika rašytojų ir aktorių gildijos atstovė – Daiva Škelevaitė. Tiesa, vakare dar turėjo groti ir smuikininkė Kristina Katavičiūtė, tačiau jos smuikas patyrė fizinę traumą – sulūžo prieš pat vakarą. Užjaučiame atlikėją, o smuikui linkime kuo greičiau pasveikti. Taigi muzikinę vakaro uvertiūrą turėjo pakeisti poetinė – vakarą pradėjusi D. Škelevaitė perskaitė keletą Salomėjos Nėries eilėraščių, taip pasikviesdama į bendrą ratą pirmojo Lietuvos moterų kūrybos vakaro, įvykusio 1930 m., dalyvę.  
A. Ruseckaitės (renginio vedėjos, muziejaus direktorės ir rašytojos) įsaku, visos vakaro dalyvės turėjo ne tik paskaityti savo kūrybos, bet ir papasakoti apie įsimintinus ir svarbius besibaigiančių metų įvykius, t. y. pateikti savotiškus įrodymus, kad gyventa. Renginys praėjo dinamiškai, be nejaukių pauzių. Literatūros mylėtojai žino, kad visada įdomiau klausytis, kai poeziją ar prozą skaito pats autorius, o ne kviestinis aktorius. Tada atsiveria paslėptos prasmės ir niuansai, tiksliai sudėliojami akcentai. Vakaro žiūrovai išgirdo penkiolika autorinių, vadinasi – tiksliausių, kūrinių interpretacijų. Taigi, svetainės centre, nuo sietyno sklindančiame šviesos rate, paeiliui viena kitą keisdamos, savo kūrybos burtų galią geranoriškai nusiteikusiems susirinkusiesiems demonstravo: Erika Drungytė, Zita Gaižauskaitė, Lina Navickaitė-Greičiuvienė, Jutta Noak, Irna Labokė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Raimonda Mikuckytė, Eglė Perednytė, Nijolė Raižytė, Aldona Ruseckaitė, Zenė Sadauskaitė, Enrika Striogaitė, Egidija Šeputytė, Dalia Teišerskytė ir Rebeka Una. Netrūko artistiškumo, emocinio įtaigumo, atvirumo ir moteriškos paslapties dermės ir, svarbiausia, – neprastos kūrybos. Mano galva, buvo ir pavienių prastos kūrybos pavyzdžių, bet šventiškai nusiteikusi publika visoms be išimties vakaro dalyvėms negailėjo aplodismentų ir palaikymo. Pasiteisino ir sena gera tradicija pasisakymų eiliškumą nustatyti burtų keliu – traukiant lapelius su vakaro dalyvių pavardėmis.
Natūralu, kad kūrėjoms svarbiausias metų įvykis yra nauja knyga. Šia sėkme vakaro metu galėjo pasigirti Z. Gaižauskaitė, L. Navickaitė, Irna Labokė, R. Mikuckytė, Z. Sadauskaitė. Dviguba sėkmė –  dvi knygos – aplankė T. Marcinkevičiūtę. Lietuvoje ji išleido naują eilėraščių knygą „Veiksma-žodinė“, o JAV skaitytojai galės susipažinti su poetės kūryba skaitydami jos eilėraščių rinktinę anglų kalba „Terribly in love“ (Siaubingai įsimylėjusi). Metų leidybos rekordininke vėl tapo jaunoji Rebeka Una: jos sąskaitoje šiais metais net keturios knygos jaunajam skaitytojui. A. Ruseckaitės naujas biografinis romanas apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“ jau leidykloje ir turėtų pasirodyti kitų metų Vilniaus knygų mugės metu. Vakaro metu paaiškėjo, kad Kauno rašytojos rašo ne tik poeziją ar romanus. Poetė E. Šeputytė (profesionali psichologė) pasidžiaugė savo profesine sėkme – kartu su bendraautore ji atidavė į leidyklą knygą „Namų psichologija“. Literatėms, kurios šiais metais knygų neišleido, taip pat netrūko savų kūrybinių ir ne tik tokių džiaugsmų. E. Perednytė džiaugėsi, kad ją vis dar aplanko eilių rašymo malonė; E. Drungytė gyrėsi iš Kūrybos fondo gauta stipendija naujai eilėraščių knygai parašyti; D. Teišerskytei patinka valkatauti po Lietuvą – dalyvauti gausiuose susitikimuose su skaitytojais; N. Raižytė nusprendė sąmoningai nevaldyti rašomo romano personažų ir lyg iš šalies stebėti, kuo visa tai baigsis. Labiausiai visus nustebino Z. Sadauskaitė, pareiškusi: prieš save matote įsimylėjusią moterį. Primenu, kad neišsenkančios energijos ir produktyvumo literatė prieš porą savaičių atšventė savo 70-metį. Vakaras tęsėsi, kol A. Ruseckaitė ištarė tradicinę ritualinę frazę: dažomės lūpas ir einame fotografuotis prie eglutės.  
 

         Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas.
Zenono Baltrušio nuotraukos.
 

 

Visa galerija
Atgal