Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
kovo
2019

KAM TĄ VAKARĄ ŠIANDIE MINIU...

S. Nėries eilutėmis apie gimtųjų namų ir artimųjų ilgesį S. Nėries memorialinio muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė pradėjo Salomėjos Nėries 114-ųjų, Bernardo Bučo 115-ųjų ir Aldonos Kazanavičienės 130-ųjų gimimo metinių minėjimo šventę. Pasidžiaugė ir susirinkusiesiems pristatė apsilankiusią Bučų šeimyną – Bernardo Bučo antrąją žmoną Onutę Bučienę-Obrikat, jos ir Bernardo Bučo vyriausią dukrą Rasą Bučaitę-Karaškienę, S. Nėries anūkus – Salomėją ir Bernardą. Romantiškas S. Nėries eiles skaitė aktorė Edita Niciūtė. Anė Lažauninkaitė kanklėmis grojo savo ir kitų autorių kūrinius. Taip pat sulaukėme ekspromtu sukurtos muzikantės ir aktorės meninės kompozicijos. 
Renginio viešnia Jūratė Pačinskienė iš Knygnešių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodybos-muziejaus Griežionėlių kaimo (Anykščių r.) pasakojo apie Didžiulių sodybą, demonstravo fotografijas ir pasidžiaugė, kad ten tebeauga alyvos, kuriomis taip žavėjosi S. Nėris, kad net sukūrė eilėraštį „Alyvos“. Taip pat kalbėjo apie didelę Didžiulių šeimyną ir apie jauniausią jų dukterį Aldoną Didžiulytę-Kazanavičienę, vaikų rašytoją ir dailininkę, kuri daug metų dirbo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje ir retkarčiais atvykdavo į Griežionėlius aplankyti ten gyvenančių giminaičių. Tų vizitų metu būdavo išsipuošusi ir solidi miesto ponia, kelianti pasigėrėjimą, tačiau taip pat ir jautri asmenybė. Savo jautrumu buvo panaši į poetę S. Nėrį ir tikriausiai dėl tokio panašumo jiedvi gražiai sutarė, draugavo kelerius metus, nors Aldona ir buvo už S. Nėrį 16 metų vyresnė.
S. Nėries metraštininkas Viktoras Alekna rašė, kad poetė su Kazanavičiais susipažino 1933 m. vasarą Palangoje. A. Kazanavičienė pasakojo, kad S. Nėris buvo apsivilkusi žalia languota suknele, su raudona skaryte ant tamsių plaukų ir savo nudegusį kaklą papuošusi gintaro karoliukais. Aldona žvilgtelėjo į poetę ir džiaugsmingai sušuko – čia juk Salomėja Nėris! Ir nuoširdžiai ištiesė į ją rankas. O S. Nėris tuomet buvo liūdesio užlieta, tik išgirdus jai adresuotus susižavėjimo šūksnius, šiek tiek veidas sušvelnėjo. Po metų, kai S. Nėris jau buvo gavus darbą Panevėžio mergaičių gimnazijoje, daug laisvo laiko praleisdavo su Kazanavičiais ir kartą poetė tarsi juokaudama pasakė, kad tikėjosi Panevėžyje sutiksianti artimą širdžiai žmogų, mielą draugą, nes nenorinti likti senmerge. Tuoj sureagavo Antanas Kazanavičius ir pasiūlė visiems drauge aplankyti jauną, linksmą ir Salomėjos Nėries vertą skulptorių. O B. Bučas tuomet jau buvo grįžęs iš Briuselio karališkosios akademijos, kur už kompoziciją „Kristaus nuleidimas į karstą“ laimėjo premiją, gyveno pas filantropę Elžbietą Jodinskaitę, kuri taip pat jam buvo suteikusi patalpas darbui. Tuomet B. Bučas lipdė „Sėjėją“, kaip kad pats pasakojo: žiūriu ateina mano pažįstami Kazanavičiai, o su jais ir tokia nedidukė moterytė, ne visai plona, tačiau daugiau į mergaitę panaši. Susitikom, susipažinom, šiek tiek pasikalbėjom ir viskas. Aš toks šalto būdo, per daug greit nešoku, apgalvoju viską. Ir tą žiemą Salomėja išleidžia eilėraščių rinktinę „Per lūžtantį ledą“, aš jį nusiperku ir ten yra tokie žodžiai: „Pavasaris žemę jau veda. O mane kas ves?" Tai man kilo tokia mintis, kad čia yra kaip ir pasiūlymas. Jis jau trisdešimt dvejų metų, visai sumitęs vyras, dar nieko nemylėjęs, tai kodėl negalėtų pasipiršti Salomėjai Bačinskaitei, nors ji ir poetė Nėris? Poetė, jo akimis, tai kažkas labai nerimta. Bet, matyt, ši poetė buvo kitokia, nes jų pažintis buvo lemtinga. O Salomėja dienoraštyje tomis dienomis rašė: Man baisu jos, tos naujos meilės, tos laimės... Nejaugi ji man skirta? Nuo šio lapkričio 8 d. vakaro aš gyvenu kaip sapne – aš susirgau meile...
Šiuos lyrinius jausmus poetė liejo eilėse, kurias šventės pabaigoje perskaitė aktorė, o muzikantė švelniai pritarė kanklėmis... Renginys buvo šiltas ir jaukus, gal dėl saulutės popiet, gal dėl pabėgusio rūko, o gal dėl apsilankiusių poetės giminaičių...
 

Parengė muziejininkė Asta Zenkevičienė.

Visa galerija
Atgal