Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
liepos
2018

KAIMYNAI-SUTUOKTINIAI IR JŲ NIEKUČIAI

Didžioji literatūra atspindi ir didžiąsias visuomenės ir žmogaus problemas. Filosofiniai ir moraliniai žmogaus būties aspektai, valstybių, tautų ir pavienių žmonių dramos ir tragedijos ir pan. – visa ši didžiųjų knygų tematika įtraukia, bet po kurio laiko ir nuvargina eilinį skaitytoją. Tada atsiverčiame ne tokias didingas ir reikšmingas knygas ir skaitome per daug nesusimąstydami, savo malonumui, t. y. poilsiaujame su knyga. Svarbu, kad ji būtų nebanali, įtraukianti ir, pageidautina, bet ne būtina – subtili. Tokios knygos sutiktuvės balandžio 19 dieną įvyko Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kukli autorė – Irna Labokė – pristatė savo antrąją knygelę kukliu pavadinimu „Florestano niekučiai“ (noveletės), kukliai išleistą leidykloje „Kauko laiptai“. Beje, knygą skoningai apipavidalino rašytojos dukra Inesa Dūdėnaitė.
Vakaro metu autorė papasakojo, kad didžiąją gyvenimo dalį tarnavo muzikos mūzai: buvo dirigentė, chorvedė; mylimiausias jos instrumentas – fortepijonas. Tačiau vieną dieną įvyko netikėtas atsivertimas – po rimtos ligos, kai buvo balansuojama ant gyvenimo ir mirties ribos (šešios klinikinės mirtys), ji pajuto nenumaldomą poreikį rašyti. Šiam vidiniam įsakymui ji pakluso ir taip gimė jos pirmoji knyga – eilėraščių rinkinys „Krituoliai“ (leidykla „Nemunas“, 2007 m.). Kaip prisimena autorė, eilės gimė spontaniškai. Vėliau ji suprato, kad labiausiai jai patinka proza ir būtent mažasis žanras, kuriame turi sutilpti daug, bet taupiai. Novelečių rašymas jai suteikė daug malonumo, o ypač – taupumo paieškos sakiniuose, žodžiuose, mintyje. Apsakymų siužeto branduoliai pasiskolinti iš autorės ir Florestano prototipo – jos sutuoktinio Vytauto Dūdėno – gyvenimo realijų. Beje, prototipas demonstratyviai neatsiliepdavo, kai vakaro metu į jį buvo kreipiamasi Florestano vardu. Vėliau jis skundėsi, kad jam lemta nešti per gyvenimą Irnos kryžių, kuri kaip rašytoja ne tik kad išviešina, bet ir iškraipo jų bendro gyvenimo patirtis.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė skaitydama knygą juto daug lengvo pasišaipymo iš dviejų žmonių bendro gyvenimo, kai jie ilgainiui, išėjus vaikams iš namų, atsiduria pusiau vienatvės lauke ir stebi vienas kitą kaip artimi kaimynai, vienas kitam netrukdydami. Pasišaipant, draugiškai pasikumščiuojant iš nedidelių detalių, niekučių išauga didesni dalykai.
Knygos redaktorius ir leidėjas, rašytojas Viktoras Rudžianskas kalbėjo, kad Irnos Labokės rašymo stilius, maniera – grakštus sakinys, šeimos santykių vaizdavimas ir visa ko gilumoje slypinti moteris –  jam primena prancūzų literatūros mopasaniškąją kryptį. Vyras paprastai bando atrasti, kas jau atrasta, o moteris pasiduoda amžinai iliuzijai – pasidarysiu vyrą tokį, koks man reikalingas. Žaisminga ir subtili jų psichologinė kova tęsiasi per visus knygos puslapius iki logiškos pabaigos – nugalėtojų ir pralaimėjusių šioje kovoje niekada nebūna ir viskas baigiasi elegantiška taikos sutartimi, tarsi primenančia, kad be niekučių gyventi būtų ir liūdniau, ir nuobodžiau. Žinoma, būtų gražu, jei jie daužytų lėkštes, bet tada jau būtų rusiškas stilius, o ne prancūziškas, – pajuokavo Viktoras Rudžianskas.
Pabaigoje norėčiau rekomenduoti skaityti šios knygos niekučius patogiai susirangius tarp sofos pagalvėlių ir gurkšnojant raudoną vyną. Įspėjimas Florestanams (vyrams) – alus prie jos tikrai netinka.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal