Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
gruodžio
2018

KAI ŽODIS TAMPA KŪNU

Dieviškasis tvėrimo aktas ir poetinė kūryba turi kažką bendro. Bent jau taip mano kaunietė poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, ir dieviškąjį, ir žmogiškąjį kūrybos aktą įvardydama metafora veiksma-žodinis. Toks ir jos naujausios poezijos knygos pavadinimas – „Veiksma-žodinė“ (leidykla „Homo liber“, 2018 m.). Knygos anotacijoje autorė rašo: „Buvau mąsčiusi apie tai anksčiau, nes kiekvieno poeto svajonė būtų toks momentinis žodžio įkūnijimas. Bet, rašydama šią knygą, jaučiau, kad mane labiausiai domina, kas atsitinka, kai žodis dar tik tampa kūnu, tas jo tapimu kūnu veiksmas, tas greitis, su kuriuo žodis dar tik parenkamas ir tariamas.“
Maironio lietuvių literatūros muziejuje gegužės 23 dieną įvykusiame knygos pristatymo vakare autorė nesigilino į šias filosofines-metafizines problemas. Ji apsiribojo savo eilių skaitymu, jas palydėdama išsamiais komentarais, kuriais siekė apibūdinti kiekvieno konkretaus eilėraščio įsikūnijimą nuo paskatos ir idėjos iki galutinio žodinio jo kūno. O tų paskatų būta įvairiausių: politinės pasaulio ir Lietuvos aktualijos, tremtis ir mūsų laisvės istorija, Lietuvos ir Kauno kultūros įvykiai, draugų ir draugių papasakotos istorijos, kelionių įspūdžiai ir maži metafiziniai pačios Tautvydos nutikimai bei kitos kasdienybės realijos. Kaip pažymėjo rašytoja Aldona Ruseckaitė, knyga konceptuali, unikali ir labai tautvydiška, turi savo stilių ir kartu labai įvairi.
Renginyje dalyvavo ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja daktarė Vijolė Višomirskytė, kuri su klausytojais pasidalino savo įžvalgomis apie knygą. Mokslininkės nuomone, ši knyga nėra sudėtinga. Ji daugiabalsė – joje daug balsų, veikėjų, personažų. Ji turi gerą dalyką – eilėraštį „Prologas“, kuris gali būti skaitančiojo kelrode žvaigžde, nes užsibaigia žodžiais „Maloniai kviečiu į šį teatrą“. Taigi, knyga yra drama su daug personažų, iš čia ir tariamas knygos sudėtingumas ir jos įvairovė. V. Višomirskytė prisipažino, kad skaitė knygą net troleibuse ir pasijuto kaip Tautvydos poezija iš troleibuso ją nudangino kažkur kitur. Knygoje kalbama apie skaudžius dalykus, bet tekstai emociškai neužgrūzina – neslegia. Šioje poezijoje daug kas susijungia, taip pat ir gyvieji su mirusiaisiais. Mirusieji mus saugo. Knygos pavadinime esantis brūkšnelis gali būti traktuojamas ir kaip slenkstis ar riba tarp šio ir anapusinio pasaulio, tarp skirtingų ontologijų.
Aktorė Inga Mikutavičiūtė perskaitė keletą knygos eilėraščių, bet prieš tai papasakojo apie jų su Tautvyda ginčą. Poetė įtarė, kad I. Mikutavičiūtė pasirinko skaityti ne pačius giliausius, o paprasčiausius eilėraščius. Aktorė motyvavo savo pasirinkimą tuo, kad kai kurių eilių ji negali skaityti, nes knygoje daug moters vaidmenų ir patirčių (žmonos, dukters, motinos, mūzos, kūrėjos), o ji ne visas jas išgyvenusi. Poezija, aktorės žodžiais, atsakingas dalykas. Todėl ji pasirinko skaityti tuos eilėraščius, kuriuos supranta ir geba įsijausti. Pabaigoje – „Pabaiga“. Pacituosiu ištrauką iš taip pavadinto Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščio:
Pabaigai nuleiskite Šekspyrą
Iš dangaus kaip uždangą – sekirą –
Nukapot galvoms netobulumo.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal