Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

...KAD ĮGYTUME IŠMINTINGĄ ŠIRDĮ. (PS 90, 12)

Kovo 30 dieną Maironio namų salėje rinkosi ne tik nuolatiniai, dažnai čia užsukantys lankytojai, bet, kaip pajuokavo rašytoja Aldona Ruseckaitė, ir labai tamsi – tamsiai apsirengusi – publika: Kunigų seminarijos vadovai, kunigai, klierikai. Vyko naujos, jau penktos, prelato Vytauto Vaičiūno eilių knygos „Amžinybės pėdsakai“ sutiktuvės. Kuo ypatinga ši knyga? Anot A. Ruseckaitės, atsakymą, o gal tik vieną iš atsakymų gali teikti eilėraščiai. Kad ir tam tikra psalmės „Žmogus praeina kaip šešėlis. / Visas jo triūsas – tik migla; / jis kaupia turtus, bet nežino, / kam jie atiteks“ (Ps 39, 7) interpretacija. Prelato turtas – jo poezija, jo knygos, jo mintys ir pamokymai. Šis turtas atiteks tiems, kas tai skaitys ir stengsis suprasti...  
Apskritai, tai savita sakralinė poezija apie meilę Dievui ir Dievo meilę žmonėms. Joje nerastume griežtų pamokymų, rūsčių perspėjimų ar rimtų gąsdinimų, tik kontempliatyvus, tarsi nesibaigiantis sąmonės ir pasąmonės srautas – žmogaus žodžiai Dievui: „Ar moku klausytis širdimi? / Kai kalba Kristus? / Ar sugebu būti dalimi / To, kas yra viskas?“ Arba psalmės „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105) įkvėptos strofos: „Ar moki tyloje kalbėtis, / Kada ramybė leidžia sutikti Aukščiausią? / Kiek meilės čia patyriau! / Ir nebenoriu jau daugiau su sąžine derėtis... // Tai nepakartojamos akimirkos, / Kuriose Dievas atveria / Gyvenimą prasmingai naują.“
Anot knygos redaktoriaus Roberto Keturakio, prelato poezija be galo artima kiekvienam ją skaitančiam. Savitas žodynas, o žodžiai ir sakiniai, labai aiškūs ir suprantami, geba kurti paprastus kasdienybės stebuklus: „Žmogaus gyvenimas prasmingas, / Kai gailesčio ir meilės šiluma / Padovanojama visiems, / Jei rūpiniesi uoliai, / Kad nepavirstų jie ledu. // Liepsna ta nepalieka pelenų, / Tik dieviškos palaimos šviesą.“
R. Keturakio žodžiais, V. Vaičiūno eilėraščiuose nuolat girdima skaudi, tačiau prasminga, guodžianti ir raminanti mintis: nors mums neduota pažinti ir atsiminti visko, gyvename Tavo duotame stebukle, Viešpatie, – savame gyvenime, kuris skiriamas ir Tau – „Sustojame kasdien prie to šaltinio, / Kurį Dievybė žmogui dovanojo, / Niekad nerasim Žemėj taško galutinio ... / Tik Amžinybėje ragėsim dievišką tikrovę.“
Vakarui baigiantis Aldona Ruseckaitė priminė Maironio laikus, kai viešintys pas jį klierikai deklamuodavo profesoriaus eilėraščius. „Gal ir dabar kuris klierikų geidautų tai padaryti?“ – klustelėjo ji. Tačiau klierikai kaip dovaną savo prelatui ir profesoriui – jis dar ir poetas, priminė Aldona Ruseckaitė – sugiedojo giesmę, tarsi himną, „Viešpats pakrantėj stovėjo“. O eilėraščius deklamavo aktorė Olita Dautartaitė, Robertas Keturakis ir, žinoma, pats prelatas, profesorius, poetas Vytautas  Steponas Vaičiūnas.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal