Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KĄ KUKUOJA JUOZO APUČIO GEGUŽĖ

Kasmet Lietuvoje išleidžiama nuo trijų iki keturių šimtų naujų lietuvių autorių knygų. Niekam ne paslaptis, kad geriausiu atveju 10–15 iš jų bus pastebėtos ir įvertintos tiek kritikų, tiek skaitančios visuomenės. Literatūra kaip ir kitos žmogaus kūrybinio talento pasireiškimo formos, atrodo, tik šaiposi iš marksistų sugalvoto visuotinio dėsnio, kad kiekybiniai pokyčiai būtinai pereina į kokybinius. Užtenka parašyti tik vieną romaną ir keliolika apsakymų ir gali būti visiems laikams įtrauktas į vietinį literatūrinį olimpą, kaip nutiko Broniui Radzevičiui. Sąlyginai mažakalbis buvo ir mūsų novelistikos virtuozas Juozas Aputis, kurio kūryba (kartu su Romualdo Granausko kūrybiniu palikimu), dabar yra vertinama kaip sovietinio ir pirmųjų dviejų postsovietinių dešimtmečių tradicinės prozos pasiekimų viršūnė. 
Šiais metais J. Apučiui būtų sukakę 80. Šį jubiliejų birželio mėnesį pažymėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniuje surengęs J. Apučio kūrybai skirtą konferenciją „Žalias laiko vingis“. Tuo tarpu kauniečiams, kaip dabar sakoma, aktualizuoti J. Apučio kūrybinį palikimą turėtų padėti Maironio namuose atidaryta paroda tuo pačiu pavadinimu – „Žalias laiko vingis“.J. Apučio kūryboje jaučiamas ypatingai stiprus autobiografiškumo dėmuo, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Šis autobiografiškumas ir sąlygojo pagrindinę parodos koncepciją – J. Apučio kūryba ir asmenybė pristatoma lyg ir per paties J. Apučio monologą. Parodoje gausu citatų iš J. Apučio prisiminimų, straipsnių, interviu, novelių, laiškų. Tuo siekiama sukurti autobiografinio pasakojimo iliuziją. Šį pasakojimą iliustruoja rašytojo knygos, rankraščiai, laiškai, nuotraukos, asmeniniai daiktai ir dailininkų bei skulptorių meno kūriniai, inspiruoti tiek J. Apučio kūrybos, tiek jo asmenybės. Parodos rengėjai nuoširdžiai dėkoja J. Apučio žmonai Virginijai Aputienei, dukrai Vijolei Aputytei ir anūkei Ūlai, be kurių geranoriškumo (jos paskolino apie 40 vienetų autentiškų eksponatų) ir konsultacijų parodą surengti būtų buvę neįmanoma. 
Lapkričio 11 dieną Maironio namuose įvyko ir J. Apučio jubiliejaus paminėjimo vakaras. Vakaro vedančioji rašytoja Aldona Ruseckaitė įvadinėje kalboje pažymėjo, kad mylėjome Juozą Aputį ir kaip puikų rašytoją, ir kaip jautrų šiltą žmogų, bei pristatė vakaro svečius. Pusvalandžio trukmės pranešime turbūt didžiausias mūsų prozos kūrinių vertinimo autoritetas – hab. dr. Jūratė Sprindytė glausta ir grakščia eseistine forma aptarė J. Apučio kūrybinį palikimą. Jos nuomone, visa J. Apučio kūryba suverta ant sąžinės ir žmogiškumo ašies. Žmogiškumas jam kertinė sąvoka ir jo kūrybos fundamentas. Kūrinių herojus ir pasakotojas dažniausiai yra tas pats asmuo ir jam būdinga stoiška laikysena akistatoje su likimo išbandymais. Stoiška, principinė laikysena pasižymėjo ir pats Aputis, kai sovietmečiu dėl ideologinių paklydimų kurį laiką jo kūriniai nebuvo spausdinami ir –  išskirtinis faktas mūsų literatūros istorijoje – kai jam buvo anuliuota jau paskirta 1978 metų Valstybinė LTSR premija už apsakymų rinkinį „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“. J. Apučio sakinys mąslus, įvykių nedaug. Jam svarbiausia ne kas nutiko, o kas vyksta žmogaus viduje, – teigė J. Sprindytė. J. Apučio nebanalioje prozoje jaučiamas metafizinis nerimas, jam svarbi ir individo laisvės problema. Ne tave prisuka, o tu esi svieto laikrodis, – savo herojų lūpomis teigia rašytojas. Reziumuodama J. Sprindytė J. Apučio kūrybos visumą įvertino taip: taiklasika geriausia ir švariausia prasme. Tuo tarpu vilnietės rašytojos Birutės Jonuškaitės pasisakymas buvo ne pranešimas, o paprasti žmogiški prisiminimai apie jos literatūrinį krikštatėvį – J. Aputį. Sunkiausiu jos gyvenimo laikotarpiu – po manos mirties, J. Apučio laiškas su pranešimu, kad jos debiutiniai apsakymai bus spausdinami „Pergalės“ žurnale, buvo tas siūlas, už kurio užsikabinau ir galėjau lipti į viršų. B. Jonuškaitė prisiminė ir keletą nuotaikingų bendravimo su J. Apučiu epizodų iš jos viešnagės J. Apučio sodyboje Zervynose ir bendrų kelionių į susitikimus su skaitytojais. Muziejininkas Edmundas Kazlauskas taip pat papasakojo apie įspūdžius iš Zervynų aplankymo, tačiau jau po J. Apučio mirties. Jam J. Apučio asmenybės asocijuojasi su tipiniais valstietiškos kilmės, pokario kaime augusio lietuvių inteligento bruožais. Savo asmeniniais prisiminimais apie J. Aputį pasidalino ir rašytojo vaikaitė Ūla, J. Apučio žmonos Virginijos sesuo Dora, skulptorius Leonas Strioga, rašytojas Rimantas Marčėnas.
Šio vakaro, kaip ir daugelio vakarų Maironio namuose, paskirtis buvo padėti prisiminti mus palikusius literatūros meistrus, kad jie neišeitų ir į tylą, kaip nuogąstavo J. Sprindytė. Anot jos, ir J. Apučio gegužė (apsakymų rinkinys „Gegužė ant nulūžusio beržo“) mums kukuoja atmintį. Juk autorius gyvas tik tada, kai apie jį kalbama ir kai jis skaitomas. Reikia tikėtis, kad šis vakaras ne tik priminė, bet padės ir neužmiršti reto talento ir gilumo rašytojo Juozo Apučio.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal