Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

JUOZAPINIŲ ŠVENTĖJE – „SKAITANTIS VAIŽGANTAS“

„Turiu dvi mylimąsias – Lietuvą ir knygą“, – yra prisipažinęs Juozas Tumas-Vaižgantas, daugelio amžininkų vadintas Knygos Riteriu. Iš tikro, jo bičiulystė su knyga buvo nuoširdi ir gili. Turėjo bene didžiausią iš visų to meto rašytojų biblioteką – per Vaižganto rankas perėjo apie 4 tūkstančius knygų. Daug jų buvo išdalyta, paskolinta, negrąžinta arba dingo besikraustant iš vienos vietos į kitą. Pomirtinėje bibliotekoje rasta ir suskaičiuota virš 2 tūkstančių tomų.
Kovo 19 d. tradicinėje Juozapinių šventėje Juozo Tumo-Vaižganto  muziejuje buvo pristatyta kruopščiai parengta ir gražiai išleista knyga – dr. Nijolės Lietuvninkaitės monografija „Skaitantis Vaižgantas“. Ją 2015 metais Vaižganto talento gerbėjams jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojams, aišku, ir paprastiems skaitytojams padovanojo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Juozo Tumo-Vaižganto kūrybai skiriantis ypatingą dėmesį. Knyga iš tikrųjų įspūdinga: kaip Vaižgantas pasakytų – „stora kaip gerai nupenėta kalėdinė žąsis.“ Pirmiausia akį patraukia savo gaiviu apdaru: viršelyje panaudotas Vaižganto kraštiečio dailininko Kajetono Sklėriaus paveikslo „Vaižgantas“ fragmentas – žaliuojančiame sode ant smėlėto tako stovi baltagalvis Vaižgantas, apsirengęs baltu apsiaustu, laikantis rankoje atverstą knygą. Mažai kam žinomą paveikslą, lankydamasis Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, netikėtai aptiko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis. Į šios knygos sutiktuvių šventę jis atvyko iš Vilniaus, gausiai susirinkusius muziejaus bičiulius  pradžiugindamas atvežtomis knygomis ir savo įžvalgomis apie savo mylimą rašytoją Vaižgantą. Kalbėdamas apie šios knygos gimimą, prisiminė, kad susipažinęs su knygos tekstu, nedvejodamas autorei pranešė, jog knyga bus leidžiama. Gytis prisiminė profesorių Vytautą Vanagą, kuris 1994 metais pradėjo leisti Vaižganto „Raštus“. Dabar jau išleisti 24 tomai. Ko gero, jų bus apie trisdešimt.
„Rūpėjo susitikti su Vaižgantu, asmeninės bibliotekos kūrėju, atsidavusiu lietuviškos raštijos skatintoju ir skleidėju, o ypač – patyrinėti ir atskleisti individualų skaitymo procesą. Dar vaikystėje įskiepyta pagarba knygai Tumą lydėjo visą gyvenimą. Pats laikė save bibliofilu, kuriam knyga – ne pramoga, o svarbi būties dalis“, – knygos sutiktuvėse kalbėjo autorė Nijolė Lietuvninkaitė, prisipažindama, kad ši knyga – daugelio metų triūsas. Tačiau malonus – juk bendrauta su mylimu Vaižgantu.
Šventėje dalyvavo Vaižganto sesers Marijonos anūkė Irena Nakutytė-Bartusevičienė, kuri pasidalijo atsiminimais apie vaikystėje matytą savo garsų senolį Vaižgantą. Alma ir Vladas Braziūnai, Nijolės bičiuliai, pasveikino ją su gražiai išleista, aukšto lygio tekstų kupina knyga, kurioje į Vaižgantą pažvelgta šviežiu ir kitokiu žvilgsniu.
Vaižganto laiškus Klimams į Paryžių, rašytus šiuose namuose, įspūdingai skaitė muziejininkė Vilma Petrikienė.
Vaižganto amžininkas Jonas Šukys savo atsiminimuose rašė: „Kartą ėjau pro antikvariatą. Pro siauras duris išsibruko Vaižgantas, vienoje rankoje nešinas išsipūtusiu portfeliu, o ant kitos prisikrovęs visą krūvą knygų. Uždarant duris, kelios knygos nukrito ant šaligatvio. Paėmiau jas nuo žemės ir padaviau Vaižgantui. Jis padėkojo ir ėmė tarsi teisintis: „Ot, tas žmogaus gobšumas: radęs geresnių knygų, tiek prisiglobiau, kad nebegaliu panešti. Nebeapžioju, panie... Tu nebūk toks gobšus – sunku tokiam gyventi...“ O veide aiškiai išskaičiau jo mintį: būk toks pat, kaip aš – juk žinai, kaip malonu rankose neštis knygas...“

Parengė Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas

Visa galerija
Atgal