Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

JUBILIEJINIS E. JANUŠAIČIO KŪRYBOS VAKARAS

Poetas, prozininkas ir bardas Edmundas Janušaitis nuoširdžiai prisipažino, kaip šventė savo tikrąją  jubiliejaus dieną: „Pasveikino žmona Neringa, paskui klausiausi „Rolling Stones“… Muzika – tai kosmosas, tai fantastika, kai nesirašo, visada klausausi muzikos…“ O lapkričio 24-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje skambėjo ne tik muzika (muzikinį foną kūrė Gintautas Velykis ir Giedrius Balbieris), bet ir eilės iš naujosios jubiliato poezijos knygos „Nesupakuoti“ (išleido leidykla „Naujasis lankas“,  leidėjas Tautvydas Majauskas). Keletą savo dainų, akompanuodamas gitara, padainavo ir E. Janušaitis. Savo įspūdžius apie naują ir brandžią poeto knygą išsakė kolegos rašytojai: Aldona Ruseckaitė, Stanislovas Abromavičius, Liudas Gustainis, Donaldas Kajokas, Rimantas Klusas, Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, Nijolė Raižytė. D. Kajokas, parašęs  intriguojančią  knygos anotaciją, klausė, ar teisinga ta istorija apie Briedį? Jubiliatas šypsojosi ir neneigė to fakto… „Prieš kiek metų tai buvo? Dar sovietmečiu. Gyvenau netoli Neries, vėlų, žiemos vakarą staiga kažkas pabeldė į langą – ogi kiaurai permirkęs Edmundas. „Variau per Nerį kaip briedis,“ – pasakė vos nulaikydamas dantį ant danties. Tasai vardas – Briedis – taip ir prilipo.“ Visi kalbėjusieji vieningai pripažino, kad vienuoliktoji E. Janušaičio knyga „Nesupakuoti“ – brandi, vientisa, šiltesnė, ramesnė, gal vietomis, anot L. Gustainio, sentimentalesnė, jausmingesnė. E. Janušaitis, teigė D. Kajokas, rašo savito verlibro eilėraščius, laisvus, nesušukuotus, nesupakuotus, briediškus. Naujosios Edmundo Janušaičio poezijos knygos „Nesupakuoti“ esmę nusako paskutinis eilėraštis: „Norėčiau / patylėt / neatsakydamas / švelniai / lyg / karo / laivas / įsirėžęs / į tamsos krantinę / triukšmingai / neveiksnus / tačiau / išmetęs inkarą / į tas gelmes / į tuos metus / kur / prarastasis laikas / trykšta.“ Taip, tikrai taip: praeitis čia tikrai trykšte trykšta. Praėjusio laiko ženklų apstu, tiršta ir kitose E. Janušaičio poezijos ir prozos knygose. Spalvingi Žaliakalnio herojai, jų likimų nuotrupos, jų skausmas, lemtis, septinto, aštunto dešimtmečio jaunimo roko dievukai: Bitlai, Džonas Lenonas, Polas Makartnis, Markas Bolanas, Džimis Hendriksas… Gitara – laivės simbolis, ilgi plaukai – maištas. Biografinių ženklų išties gausu, tačiau neapsigaukime lyrinį herojų aklai tapatindami su pačiu autoriumi. Oi, juoksis tada Žaliakalnio Tarzanas iš mūsų, oi, kandžiai šaipysis… Kartais praeities „karo laivas“ triukšmingai įsirėžia ir į dabartį, pilną socialinių problemų, nelygybės, melo, apmaudo… „Manai juokauju / derinu stygas / arba viršūnėm medžių / liuoksiu / lyg Tarzanas / laikai ne tie / net rašalas kitoks / kai užkandai / nei cento / mokesčiams / nei lito.“ Arba: „Tą pavasarį / buvau sklidinas Kauno / maniau Vilnius palauks / kaip kelionė / į egzotiško grožio Maldyvus / jei aiškiau / be pinigų / ar laisvės alėja / ar Gedimino prospektas / jokio skirtumo.“ E. Janušaitis – verlibro, ištobulinto, nuglūdinto, lygaus, tviskančio, kur nieko nereikalingo, beprasmio, – meistras. Tai pasiekta ne per vienerius metus, tai viso ilgo ir nelengvo kūrybinio kelio subrandintas vaisius.
Edmundą Janušaitį 60-mečio proga ir su naująja knyga sveikino Kauno vicemeras Kazimieras Nausėda, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas Petras Palilionis, muziejininkai, rašytojai, kūrybos gerbėjai, giminaičiai ir bičiuliai.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal