Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

JONO LAIŠKAI EUGENIJAI

Vasario 19-osios vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pristatyta Jono Mačiulio knyga „Laiškai Eugenijai“. Ją parengė Vida Girininkienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vakare dalyvavo rašytojai R. Keturakis, G. Aleksa, mokytojai Baršauskai iš Seredžiaus, laiškų ištraukas skaitė aktorius E. Stancikas, renginį vedė muziejaus direktorė, rašytoja A. Ruseckaitė. Knygos pradžioje nurodoma, kad ji skiriama Brangiam Vyrui ir Tėvui, meilės, tikėjimo, vilties žmogui. J. Mačiulis 1944–1956 metų laiškus Eugenijai Šimanskytei pavadino romanu. Mes, Genut, – tai epochinis romanas, kuriame atsispindi artimųjų veidai, mintys ir darbai, atsispindi visa mūsų tauta ir gamta. Paklausk širdies, Genute, kas mes! J. Mačiulis rašė laiškus Eugenijai, pavadino juos epochiniu romanu, bet jų nesutvarkė. Knygos sudarytoja V. Girininkienė teigia, kad tai svarbus egodokumentikos bei epistolinės literatūros šaltinis.
V. Girininkienė sakė, kad ši knyga – meilės laiškų knyga. Tai dar vienas pokario likimų variantas. Knyga ne vien tik epochos dokumentas, bet ir literatūros kūrinys. Žmonės pamilsta vienas kitą, jis rašo jai laiškus… Iš laiškų matyti, kaip jis bręsta, keičiasi. Iš pradžių jaunutis, cituoja Tagorę, vėliau subręsta. J. Mačiulio laiškų yra tris sykius daugiau, bet reikėjo išimti pasikartojimus.
J. Mačiulis kilęs iš Kalvių kaimo Veliuonos valsčiuje, o Eugenija iš Peštvėnų. 1945-aisiais Jonas jai pasipiršo, bet greitai Eugenija buvo suimta. Atsidūrė Sibire. Jonas jai rašė laiškus kasdien, net po kelis kartus. Prašė laiškus sunaikinti. J. Mačiulis mokytojavo, pradėjo rašyti. Išvyko pas Eugeniją į Sibirą, kur susituokė 1955 m. Laiške apie vestuves rašė: Graži ir įvairi buvo mūsų liepos 8-oji: iki jungtuvių – saulė, po jungtuvių – vėjas, perkūnija, šiltas viskam labai reikalingas lietutis (atsisveikindama su savo jaunomis, laisvomis dienomis Tu neraudojai, tai lietutis Tave pavadavo!), o po to – saulė iki pat vakaro. Dar pamenu, kaip mudu susiglaudę slėpėmės nuo lietaus po beržais…
Vakaro metu ištraukas iš J. Mačiulio laiškų skaitė aktorius Egidijus Stancikas. Jis sakė, kad šią knygą primarginęs įvairiausiais lipdukais. Vienur labai gražus kreipinys, kitur pažymėtas ypatingas pasakymas. Kokia laiminga turi būti ponia Eugenija, kuriai parašyti tie laiškai. Eugenija tiesiog spinduliuoja meilę. Tave aš myliu ir mylėsiu, rūpinsiuos, bučiuosiu Tavo lūpytes, akytes, rankytes, Tave visą visą, nes mylimos mergaitės turi ir daugiau šventų dalykų be lūpyčių, akių ir rankyčių…
Jonas Eugenijai rašo apie savo darbą, ragina sportuoti, praneša, kada buvo išpažinties. Tik būk sveika, Genyte! Per daug jau nevaržyk savo krūtinės ir liemens ankštais rūbais, laisvu laiku kiek galima saulėj, gimnastikuok, judėk ir kvėpuok giliai. Aš esu juokingas Tau tai pastebėdamas, nes Tu pati visa tai daug geriau žinai, bet tas rūpestis…
Pedagogė Margarita Baršauskienė pasakojo apie pažintį su V. Girininkiene, kai buvo rengiama knyga apie Seredžių. Ji sakė, kad knyga „Laiškai Eugenijai“ yra kaip enciklopedija ir kaip kalendorius. J. Mačiulio laiškai – Seredžiaus krašto žmonių enciklopedija. M. Baršauskienė papasakojo apie Eugenijos tėvus Šimanskius, kurie buvo labai darbštūs žmonės, puikūs bitininkai.
Rašytojas Gasparas Aleksa kalbėjo apie dorą, šeimos vertybes, tikėjimą. Tai patys svarbiausi dalykai. Jis aptarė Pigmaliono efektą ir P. Cvirkos vaidmenį J. Mačiulio gyvenime. Jonas yra lankęsis pas P. Cvirką, prašęs pagalbos. P. Cvirka sakęs, kad jam pačiam sunku. Yra žinoma, kad rašytojas daug kam ir padėjęs.
Poetas Robertas Keturakis prisipažino, kad buvo J. Mačiulio mokinys. Jis džiaugėsi šia knyga – enciklopedija. Kitos tokios nėra. Didžiulis knygos gylis. Būdamas keturiolikos, pirmąsyk pamatė savo auklėtoją J. Mačiulį. Mokiniai nutarė išbandyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Nusprendė suolą pastumti taip, kad mokytojas nepraeitų. O šis tiesiog skriste perskrido per tą suolą. Buvo labai energingas. Ryšėjo tamsiai melsvą kaklaraištį… Mokytojas sakydavo – nebijokite kraujo. Mirtis buvo kasdienybė. Vaikai matė daugybę žuvusių… R. Keturakis prisiminė, kaip mokytojas J. Mačiulis diktuodavo sakinius iš P.Cvirkos kūrybos. Jis sugebėjo įeiti į mūsų klasiką. Gerbė, kas yra tyra, kilnu. Poetas apgailestavo, kad dabar žodis tyras visai nevartojamas… Man auklėtojas paliko labai daug. R. Keturakis papasakojo nuotykį, kaip jį buvo paklupdę mokytojų kambaryje, o atėjęs auklėtojas liepė keltis ir eiti į klasę. Vaikas juk negali nieko blogo padaryt… Kaip svarbu atleisti vaikui ir paglostyti jam galvą… R. Keturakis labai dėkojo V. Girinkienei, kuri atliko titanišką darbą ir parengė šią puikią knygą.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal