Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

JAUKUS VAKARAS SU S. ŠALTENIU

Maironio namuose įvyko Sauliaus Šaltenio knygos „Demonų amžius“ sutiktuvės. Romaną  išleido „Tyto alba“ leidykla 2014 m. Jau pasirodė ir recenzijų: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“ ir kitur. Sklinda visokios nuomonės, vertinimai...  Rašytoją, signatarą, buvusį ministrą žaviai ir šmaikščiai šnekino Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Ji prisipažino, kad Sauliaus Šaltenio, kaip kultūros ministro, labai bijojusi. Dabar baimės beveik nelikę... Rašytojas buvo tarsi dingęs, du dešimtmečius tylėjo. Labai smalsu, ką jis veikė. Kažkada S. Šaltenis yra prisipažinęs, kad visos jo knygos „dešimtmečiais brandinamos kaip vynas apdulkėjusiuos buteliuos.“ Aktorė, signatarė N. Oželytė apie šią knygą sakė: „Saulius Šaltenis davė paskaityti „Demonų amžiaus“ rankraštį ir užrašė, jog tai esąs Kalėdų pyragas. Tik anoks čia pyragas – tikra duona: kvapni, atpažįstama, šalteniška, nebe riešutų, sprangesnė, sunkiau atlaužiama, bet vis iš meilės į meilę. Kada ir kam jos buvo per daug? O visa kita – pasirinktos epochos akcentai, personažai ir lengvai atsekami jų prototipai, niekšybės anatomija – pataiko ten, kur reikia. O Demonai pašonėje, niekur neišnykę, ieško ir randa naujų aukų.“
Lieknas, balta galva rašytojas sakė, kad labai malonu atvažiuoti į Kauną. Labai patiko traukinys su mediniais suolais. Teko sugėdinti taksi vairuotoją, kuris nežinojo, kur Maironio namai Kaune. Rašytojas prisipažino, kad nieko daugiau nemoka – tik rašyti. Niekur nepabėgo, yra keli pradėti rašyti dalykai, kiti sumanyti... Nereikia niekur skubėti. Reikia gyventi lyg turėtum tūkstančius darbų ir visus reiktų nudirbti... Rašant „Kalės vaikus“ traukė K. Donelaičio epocha, dabar  išleistame romane „Demonų amžius“ atskleidžiama poetės Salomėjos Nėries drama. S. Nėris nuo pat vaikystės S. Šalteniui buvo labai artima. Poetė į Rusiją bėgo per Uteną, iš kur kilęs S. Šaltenis, apie ją girdėjo iš motinos ir tėvo pasakojimų. Būta šnekų apie kunigą Raudą, apie priešmirtinę poetės išpažintį... Sauliaus tėvas Rapolas Šaltenis vasarojo su poete S. Nėrimi mokytojų stovykloje. Būsimojo rašytojo mokytoja buvo artima S. Nėries draugė. Norėjosi visa tai užfiksuoti. Juk nieko nėra gražesnio ir būti negali už poetės eilutes „Apšerkšniję mūsų žiemos / balta balta, kur dairais...“ Rašytojui norėjosi pajusti poetę kaip moterį, suprasti ją. Kaip ją pajusti, kaip tai padaryti? To klausė rašytoją kalbinusi A. Ruseckaitė. S. Šaltenis teigė, kad jam įdomios tik moterys, o vyrai visai ne. Jie niekšeliai. Gražiai prisiminė savo žmoną Lolą, kuri išmokė džiaugtis kiekviena gyvenimo minute. „Teko laimė su ja gyventi...“ Rašytojas prisipažino, kad mėgsta patarti moterims, tai daryti labai įdomu, jo patarimo klausia dukros, žmonos draugės... Moterų logika keista ir labai įdomi. S. Šalteniui tai gražu...
Vėliau kalbėta apie poetę S. Nėrį ir norvegų rašytoją K. Hamsuną. S. Šaltenis sako, kad K. Hamsunui buvę kitaip. Apgailestavo, kad už Salomėjos Nėries slėpėsi visa plejada vyrų... Už mažos moters... Kalbėjo apie A. Venclovą, vilkėjusį geriausios vilnos švarkelį, apie J. Paleckį ir jo anūką. Apie dalykus, kurių niekaip negali suvokti. Apie juokingą kolaborantą rašytoją J. Baltušį.
Paklaustas, kas galėtų atlikti Salomėjos Nėries vaidmenį, jei bus kuriamas filmas, S. Šaltenis sakė, kad kažkada aktorė Nijolė Oželytė labai norėjo suvaidinti poetę...
Svečią kalbinusi A. Ruseckaitė netikėtai prisiminė poetą V. Mačernį. Pervartų metais jis sėdėjo ir rašė. Jis nekreipė dėmesio į gatvėmis važiuojančius tankus. Teigė, kad jam nesvarbūs tankai, nes jie negali įvažiuoti į jo dūšią. „Ką jie gali man padaryti?“ Rašytojas S. Šaltenis taip pat gyvena atsiskyręs nuo sumaištingų dalykų...
Rašytojas prisiminė Sąjūdį, „Šiaurės Atėnus“, naktinį straipsnių rašymą, ministro darbą Kultūros ministerijoje. Kultūros ministro darbą S. Šaltenis įvertino vienu žodžiu: nyku. Anot jo, tai pats baisiausias, nykiausias laikas. Ministras S. Šaltenis norėjo bėgioti, vaikščioti po Vilnių, o reikėjo važiuoti mašina. „Aš juk sportininkas.“ S. Šaltenis prisipažino, kad labai stengėsi Kultūros ministerijoje. Būta visko...
S. Šaltenio vakare dar kalbėta apie vyskupo A. Baranausko spintą ir staltiesę. Staltiesė tvirta, graži, ilgaamžė, su raudonais vyskupo inicialais... Rašytojas prisiminė tėvo paliepimą būti rašytoju. „Tai kur dėsies, jei tėvas taip liepia?“ S. Šaltenis pasakojo, kad jis, kaip ir brolis Arvydas, piešė, stojo į Dailės akademiją... Bet rašymas nugalėjo. Jis prisiminė rašinį, rašytą tualete, iš kurio negalėjo pasprukti, apie vieną jo mokytoją, kuri kalbėjo, jog Sauliaus rašiniai prailgino jos gyvenimą... O begalė žmonių terašo tik skundus ir trumpina kitų gyvenimą.
Daug įdomaus pasakyta apie savo kartą, iš kurios likę tik S. Šaltenis ir E. Ignatavičius. V. Šimkus turėjo žavingą humoro jausmą. Liedavosi kaip fontanas. Draugų rašytojas turi, jų nedaug, bet tikri. Rašymas dviese nėra geras dalykas. Mat, S. Šaltenis ir L. Jacinevičius 1976 metais rašė miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais.“ Rašytojas sakė, kad Leonidui rūpėjo vieni dalykai, o jam kiti. „Reikia vienam rašyti...“ Saulius bandė ištraukti Leonidą iš alkoholizmo liūno... L. Jacinevičiaus žmona neseniai buvo atvažiavusi į svečius. Pats nebuvo bohemos žmogus. Tai – degradacija. Gyveno laisvą gyvenimą, turėjo žmoną, kilusią iš laisvos šalies. Niekino tuometinę tvarką. Net svarstė, ką reiktų išsprogdinti... Augino ilgus plaukus. Jam patinka kompanija su protingais žmonėmis. Paklaustas, ar yra tikintis žmogus, S. Šaltenis, rinkdamas žodžius, sakė, kad iš prigimties jaučia... Nesyk buvo arti mirties, jautė norą jį išsivesti,  bet paliko. Atrado sielą. Kai vienas pagyveni, vienas kalbiesi, tai kalbiesi ne su kuo kitu, bet su siela. Mėgsta skaityti „Jobo knygą“. Tai viena iš Senojo Testamento knygų. Jobas prarado viską, bet nepaliovė tikėti Dievą. Daug knygų tiesiog numiršta, jų niekas neskaito. Numiršta, dar rašytojui gyvam esant...
S. Šaltenis sakė turįs madą arba geležinį dėsnį vakaro pabaigoje ką nors paskaityti. Jo brolis tapytojas Arvydas Šaltenis leidžia albumą ir paprašė šį tą parašyti. Tekstas taip ir pavadintas „Brolis.“ „Mano brolis Arvydas Šaltenis. Man pasisekė.“ „Ką reiškia būti geru broliu?“
Žilagalvis rašytojas kupinas įvairiausių sumanymų, kuriems lemta pildytis. Gal todėl, kad rašytojas gimęs ypatingu metu – per Kūčias...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal