Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

J. MARCINKEVIČIAUS LAIKAS

Naujų knygų sutiktuvių renginiai visuomet būna jautrūs, įnešantys jaudulio ne tik jų autoriams, bet ir skaitytojams. Dažnai jie būna jaukūs, kuklūs, lydimi vien rašytojų artimųjų ir pačių ištikimiausių gerbėjų plojimų. O kartais tenka ieškoti papildomos kėdutės vos minutę prieš renginį įbėgusiam smalsuoliui. Taip nutiko ir šią gražią vasario 16-osios popietę – salę užpildė šventiškai nusiteikę smalsuoliai, nekantriai laukdami pasirodant gydytojo, istoriko, Europos Sąjungos komisaro, o šįkart dar ir rašytojo – Vytenio Andriukaičio. Vienus stebino, kitus džiugino, daugelį suintrigavo visai neseniai pasirodžiusi politiko knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“.
„Prieš tai buvo Salomėjos Nėries laikas, Juozo Baltušio laikas, Kosto Kubilinsko laikas... Mano gyvenimo didžiuoju laikininku buvo Justinas Marcinkevičius“ – kalbėjo knygos autorius. Visi žinome, kad raudonos lemputės iš rašytojų (ir skaitytojų!) šviestuvų seniai išsuktos, tačiau kalbėti apie šioje šviesoje rašytus tekstus vis dar jautru. Minioje netrūksta nei norinčių nuteisti, nei išteisinti, tad V. Andriukaičio knyga visai neatsitiktinai buvo pavadinta drąsia, o susirinkusieji šį kartą pritarė autoriui, tad ir čia polemizuoti nėra tikslo, teisingiausia apibendrinti būtų paties vakaro šeimininko žodžiais: „Mes negalime būti pakrikštyti baisiu vardu. Tai ne sovietmetis, tai visų pirma – mūsų epocha“, vėliau pridūrė – „man Lietuva – visų spalvų Lietuva“.
Ne vieną svečią V. Andriukaitis nustebino cituodamas mūsų klasikus, pabrėždamas, kad esame labai turtingi, o tie turtai – tekstai, ir kaip Maironis nukalė mūsų identitetą 1863–1918, taip šio darbo ėmėsi J. Marcinkevičius antrajam atgimimui. „Kas bus jei spjaudysime į savo kultūros palikimo upę“ – V. Andriukaitis mini kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus žodžius. Pastarasis ne tik papuošė renginį muzikinėmis improvizacijomis, bet ir papildė pokalbį: „Gyvename įvairias nuomones pakenčiančiame pasaulyje ir tas pakantumas darosi gan dramatiškas. Sumaištis, informacinis karas mažoje valstybėje yra labai pavojingas.“ Šio pokalbio metu paminėta ir šiandienos inteligentų bei elito sąvokos problema. „Gyvename paradoksų amžiuje“ – sakė knygos leidėjas, žurnalo „Santara“ vyriausiasis redaktorius Romualdas Norkus.
Susitikimas buvo kupinas pritariamųjų linkčiojimų, gilių ir lengvų atodūsių, galbūt vieno kito prieštaringai kilstelėto antakio, tačiau aišku tik viena – tiesų yra daug ir labiausiai pasiseka tiems, kurie randa bendražygių ar bent bendraminčių savo tiesos paieškose. V. Andriukaičiui taip nutiko šią vasario 16-ąją, jo pasiūlymas jau prigijusį terminą prarastoji karta keisti į karta, išėjusi į Baltijos kelią, buvo sutiktas plojimais.
 

Parengė ekskursijų vadovė Eglė Urmanavičiūtė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal