Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

IŠMINČIUS, NETURĖJĘS DVIEJŲ PAVIDALŲ

Juozo Grušo memorialinis muziejus kasmet nuo 2001-ųjų, kai atvėrė duris lankytojams, kviečia kauniečius prisiminti garsiojo Rašytojo vardadienį, gimtadienį, jo mirties dieną. Šiemet Juozinių išvakarėse muziejaus bičiulė lituanistė, Kalbos premijos laureatė Violeta Bakutienė pristatė literatūrinę-muzikinę programą „Mūsų žymusis Juozas”. Programos kūrėja ir atlikėja pakvietė pasivaikščioti Juozo Grušo gyvenimo ir kūrybos takais. Ji citavo rašytojo, jo kūrybos tyrinėtojų, muziejininkų tekstus, savitai ir įdomiai pasinaudojo daugelyje šaltinių atrasta žodine ir vaizdine medžiaga. Daugiau nei pusę metų ruoštą, tobulintą ir vis papildomą kompoziciją autorė įtraukė į solidų anksčiau sukurtų programų ciklą „Asmenybės įtaka žadinant tautinį orumą“.
V. Bakutienė išmaniai ir subtiliai interpretavo dramaturgą supusių plunksnos brolių bei teatralų pasisakymus įvairiomis progomis. Jaudinančiai skambėjo poeto Algimanto Mikutos prisiminimai: Lyg ir neprisimenu daugiau pažįstamų žmonių, kurių vardais Kaune būtų pavadintos gatvės.
Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai. Ir „Tulpėje“ tarp šmirinėjančių padavėjų, kurias jis vadindavo vardais, o šios pamačiusios metrą įžengiant bemat prišokdavo, pasirengusios aptarnauti, ir gatvėje, kai iš lėto kopdavo į Žaliakalnį. Tarsi kalnas, judantis į kitą kalną.

Sušildė ir praturtino rašytojo portretą kiti A. Mikutos atsiminimų fragmentai, liudijantys apie jauno poeto pirmąją pažintį su Grušu, apie dramaturgo namų svetingumą, beribę toleranciją, draugystę su Juozu Miltiniu, neginčijamą „Nemuno“ žurnalo redakcinės kolegijos nario autoritetą (jis buvo mūsų patarėjas, kritikas ir gynėjas), sugebėjimą lyginti ir rūšiuoti tikrovės reiškinius, formuluoti redakcijos uždavinius, kūrybinius tikslus, apibūdinti kultūros situaciją ir menininkų pastangas atsinaujinti bei tobulėti, giliai analizuoti literatūrą ir teatrą. Grušas neturėjo dviejų pavidalų: išeiginio ir kasdieniškojo, neretai sutinkamų meno pasaulyje. Tais pačiais žodžiais ir sakiniais, kuriais dėstė savo pažiūras įvairiuose interviu, jis kalbėjo ir privačiuose pokalbiuose „Tulpėje“ ar Kalniečių gatvėje.
Vaizdo įrašuose įprasminti Grušo bičiulių – garsiojo 1972-ųjų metų „Barboros Radvilaitės“ pastatymo (režisierius Jonas Jurašas) legendinių įsimylėjėlių Barboros ir Žygimanto Augusto – aktorių Kęstučio Genio ir Rūtos Staliliūnaitės poezijos skaitymai suteikė vakarui tikro šventiškumo, trapaus žinojimo, kad  jiedu šiandien sveikina savąjį dramaturgą vardinių proga, kaip ir kitados, kai svetainėje stalą padengdavo mylima rašytojo žmona Pulcherija ir dukra Marija Algimanta, kai namuose žydėjo pavasarinės svečių suneštos puokštės ir gardžiai kvepėjo kava...
Nuotraukos su Kauno ir Klaipėdos dramos teatruose pastatytų spektaklių scenomis, Raimundo Banionio filmo „Džiazas“ pagal J. Grušo tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“ fragmentas priminė apie nuoširdžią, neišblėsusią iki gyvenimo pabaigos rašytojo meilę teatrui ir jo kūrėjams, apie ritualu tapusius susitikimus su teatralais „Tulpės“ kavinėje, apie nuo scenos į Grušų namus Kalniečių gatvėje „persikėlusias“ spektaklių repeticijas, diskusijas su režisieriais...
Renginyje skambėjo garso įrašai – J. Grušo pamėgtų kompozitorių Frederiko Šopeno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Volfgango Amadėjaus Mocarto muzika. Violeta Bakutienė savąja programa kreipėsi ne tik į gausiai susirinkusią publiką, o svarbiausia – į mūsų žymųjį Juozą, tarsi norėdama jį prašnekinti. Kreipėsi su gilia pagarba ir atida, kaip dera kreiptis į teatro Kunigaikštį ir į išminčių.
Prieš renginį ponia Violeta aplankė muziejuje veikiančią Ryčio Milkinto angelų parodą „Esantys šalia“ ir panoro atidžiau apžiūrėti vieną, labiausiai patikusią skulptūrėlę. Paaiškėjo, kad šis angelas – „Atnešantis pavasarį“. Belieka įsiklausyti į Juozo Grušo kažkada pasakytus žodžius: Jaunystė –  žydėjimo metas, gyvenimo pavasaris. Jei nori rudenį gauti gerą vaisių, neskink pavasario žiedų pinti savo vainikui...
 

Parengė Juozo Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal