Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2018

IŠGYVENTI PADEDA KŪRYBA

Poetė, prozininkė, eseistė, mokslininkė, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė su savo mama poete, memuarų autore Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė ne kartą dalyvavo Juozo Grušo memorialinio muziejaus organizuotose literatūros vakaruose ir kūrybos popietėse, ypač, kol abi kūrėjos dar gyveno Kaune. Paskutinį kartą 2016 m. birželį jos atvyko jau iš Klaipėdos. Tada pristatėme ponios Anastazijos atsiminimų ir eilėraščių rinkinį „Pilnas ilgesio gyvenimas“...
Šį kartą į pavasariškais žiedais nušvitusią rašytojo sodybą lankytojus sukvietėme susipažinti su Jūratės naujausia eilėraščių knyga „Laumės vaikas“. Tik prieš kelias dienas Klaipėdos universiteto leidykloje išleistą rinkinį poetė vadina savo pasikeitusio gyvenimo, nuovargio ir liūdesio valandų ženklu, kuriam apibūdinti galbūt tiktų vieno eilėraščio antraštė ir idėja – tai „likimo kuodelis“, verpiamas dieną ir naktį, kai kvėpavimu reikia šildyti gyvybę šąlančiuos namuos... Rūpestis pasiligojusia garbaus amžiaus mama apriboja daugelį anksčiau įprastų pomėgių ir veiklų, stinga laiko poilsiui, tačiau šie pokyčiai nenuslopina iš vidaus einančio troškimo liudyti savo gyvenimą žodžiu ir viltimi, nepasiduoti negandoms. Kai kurie iš Jūratės pažįstamų tikino, kad daugelis žmonių, prižiūrinčių savo paliegusius artimuosius, dažniausiai degraduoja kaip asmenybės, nes kasdienė įtampa, tarsi pančiai neleidžia išsiskleisti asmenybės kūrybingumui, dvasiškai tobulėti... Klaipėdos universiteto docentė J. Sučylaitė šiuos baugius perspėjimus paneigė ir išleido „Laumės vaiką“.
Susirinkusieji išgirdo autorės išraiškingai perskaitytų eilėraščių ir komentarų apie jų poetinį laiką ir erdvę, giluminius ryšius. Kai kurios temos eina iš labai seno laiko... Būdama dvylikos metų netekau mane auginusios močiutės, kuri iki šiol man yra pavyzdys žmogaus, visada išsaugančio viltį. Nuo jaunų dienų jaučiausi vieniša po skaudžia, nesuvokiama, nepanešama istorijos našta... Norėjau dvasiškai padėti žmonėms, norėjau pati rasti jėgų gyventi traumuojančiame pasaulyje. Tapau gydytoja psichiatre, bet Medicinos institute pasigedau humanitarinės aplinkos. Neradau ten ir šaltinio, iš kurio semiamos jėgos sielos kančioms gydyti. Išgyventi padėjo kūryba ir domėjimasis psichologija. Dirbau psichiatrijos ligoninėse, dirbau žurnalistinį darbą, redagavau savaitraštį „Lituanica“. Nuo gydytojos darbo visiškai nutolusi niekada nebuvau, nors buvo periodų, kai dirbau nepilnu krūviu. 1998 metai pakeitė mano gyvenimą. Laimėjusi ARTSLINK stipendiją išskridau į JAV, dalyvavau Rytų ir Centrinės Europos menininkų susitikime, mėnesį praleidau Ajovos universiteto rašytojų programoje. Ten radau informaciją apie JAV Nacionalinę poetinės terapijos asociaciją, tapau jos nare. Atradau kelią, kuriuos einant galima padėti žmonėms kilti iš sielvarto, dvasiškai augti, kuriame viena kitą papildo visos mano patirtys. Už poezijos terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje Jūratė apdovanota JAV Nacionalinės poezijos terapijos asociacijos Arturo Lernerio pionieriaus ženklu. Šiemet J. Sučylaitė išrinkta Lietuvos biblioterapijos asociacijos pirmininke.
Į poezijos knygos „Laumės vaikas“ sutiktuves atvykęs poetas žaliakalnietis Edmundas Janušaitis nesigilino į eilių genezę, bet prisiminė J. Sučylaitę praėjusio amžiaus (iki 2000-ųjų!) ir šio amžiaus pradžios Kauno rašytojų ir miesto kultūrinio gyvenimo kontekste, pabrėžė jos gebėjimą reikštis įvairiuose žanruose, išsakė nuostabą dėl tokios sėkmingos ir kai kam net pavydą keliančios akademinės karjeros. Jis įžvelgė naujojo rinkinio eilių gelmę, autorės gebėjimą nedaugiažodžiaujant pasibelsti į skaitančiojo protą ir širdį. Su įkvėpimu perskaitė labiausiai patraukusį Jūratės eilėraštį ir apdovanojo ją savo poezijos knyga „Debesų sala“. Rašytojas išreiškė įsitikinimą, kad poetinė terapija gali padėti visiems, norintiems geriau pažinti save ir dvasiškai augti, ji tikrai gydo ir moko išgirsti Žodį.
Poezijos posmus ir pašnekesius apie rašytojo darbą keitė muzikiniai kūriniai smuikui ir fortepijonui, kuriuos atliko smuikininkė, pedagogė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė, Kauno Sakralinės muzikos mokyklos fortepijono mokytoja, koncertmeisterė Ieva Žemaitytė ir jų mokiniai Berta Kolesinskaitė (smuikas), Martyna Marčiukaitytė (fortepijonas), Jomantas Marčiukaitis (fortepijonas) ir Danielė Pažėraitė (smuikas).
Iš dvasingų eilių ir romantiškos muzikos supratome, kad paaukojęs savojo laiko, padėjęs kitam savo buvimu šalia, apkabinęs silpnesnį su atjauta ir meile, atviromis akimis pažvelgęs į mus supantį gamtos grožį, lengviau įveiksi liūdesį, neviltį, pamirši kasdienius rūpesčius... J. Sučylaitės kūrybos popietė nuteikė viltingai ne tik dėl vyraujančių šviesių emocijų, kurios sklido iš sąlyčio su gamta ir tikėjimo meilės galia gimusios poezijos, bet ir dėl to, kad renginį stebėjo 94-uosius einanti garbioji Anastazija Sučylienė, o Juozo Grušo sodo krintančių žiedlapių plevenime galėjai išgirsti:
Vėjas vakarėjančioje alėjoje
baltas ugnis įžiebia
ir gainioja be tako.
Toks lengvas ėjimas
pro tolstančius metus,
klausantis rytojaus plevenimo.
Laikrodžio stiklą
vyšnios žiedas uždengia,
širdies tamsoje
balta ugnis kūrenasi...
 
Jūratė Sučylaitė Žiedlapių ugnis

 

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė,
fotografavo Gileta Banytė

Visa galerija
Atgal