Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2018

IŠĖJO PALIKĘS KULTŪROS LOBIUS

...ir giedras, spalvingas legendas paliko apie save. Tos legendos niekada nenubluks, eis iš lūpų į lūpas, gaivindamos ir žadindamos žmonių sielas. Skaidrindamos protus ir vis iš naujo padegdamos lietuvių širdis. Nes Vaižgantas rašė lietuviams. Jo kūryba sklidina lietuviškų pragiedrulių.
Vincas Mykolaitis-Putinas, sužinojęs apie Vaižganto mirtį, rašė: „Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą. Jis buvo ir yra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, kartu gili, dramatiška ir moderniška asmenybė“.
Apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį 1933-jų gegužės pradžioje daug kas rašė. Visi Lietuvos laikraščiai ir žurnalai. „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis vedamajame pranešė skaitytojams, kad balandžio 29- ją, vakare, mirė rašytojas ir kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas: „Šia mirtimi lietuvių tauta neteko vieno savo didžiausių dvasios vadų. Su juo yra susijusi visa mūsų tautiško atgimimo epocha. Jis buvo tautos trimitas, kuris garsiai ir nuolatos visus šaukė į idėjos žygius. Nors daug dirbo, daug vargo, daug kliūčių sutiko, bet niekad nepavargo ir nenusiminė. Visad pasiliko energiškas, šviesus ir veiklus. Iškilo, išaugo iš tautos gelmės, patekėjo kaip saulė. Ji visiems švietė ir visus šildė, gaivino. Kiti mūsų veteranai, atėjus naujai generacijai, kažkaip pasiliko gyvenimo nuošaly, o Tumas tarytum nepaseno, neliko paribiuos: jis draugiškai susigyveno su naujais, jaunais žmonėmis, alsavo moderniojo gyvenimo ritmu. Tad jis, rodos, buvo gimęs būti amžinai jaunu. Ir todėl jo mirtis tokia netikėta ir klaiki.“
Kaip ir kasmet, šio rašytojo ir žmonių mylėto kunigo atminties muziejuje vyko 85-jų mirties metinių minėjimas. Pirmiausia - šv. Mišių auka Vytauto Didžiojo bažnytėlėje (Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia), kur Vaižgantas buvo rektoriumi 11 metų. Čia ir buvo palaidotas. Bažnyčios rūsio kriptoje susirinko gausus būrys Vaižganto talento ir asmenybės gerbėjų – daugiausia – vyresnės kartos inteligentų. Ramiai degant vaškinei žvakei, buvo kalbama apie paskutines Vaižganto dienas ir valandas. Apie tuos laikus, kai auštančio pavasario dieną rašytojas iškeliavo į Amžinybę. Kai Kaune tvyrojo gilus tautos liūdesys, rami pagarba mirusiajam.
Vėliau prie Vaižganto namų durų buvo atidengta marmurinė nuorodos į muziejų lenta, kurios autorius jaunas skulptorius Gediminas Pašvenskas.
Muziejuje susirinkusiam gausiam būriui kauniečių aktorė Aušra Keliuotytė skaitė fragmentus iš tuometinės spaudos, plačiai nušvietusios Vaižganto mirtį ir laidotuves, o skaitovė Vilma Urniežiūtė – fragmentus iš knygos „Laiškai Klimams“.
 

Parengė Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas

Visa galerija
Atgal