Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
31
gegužės
2020

IŠĖJĘS PER PATĮ PAVASARIO VAISKUMĄ

Prieš dešimtį metų, gegužės 9 dieną, mirė Jonas Strielkūnas, poetas, vertėjas, geras, tylus ir kuklus žmogus. Išėjo per patį pavasario vaiskumą ir, žinoma, gerokai per anksti. Ką gi, laikas – negailestingas redaktorius – savaip tvarko mūsų likimus. Tačiau liko daugybė poetą pažinojusių žmonių prisiminimų. Eilėraščiai – taip pat.
Kažkas yra taikliai pasakęs, jog  J. Strielkūnas – eilėraščio vergas: jis neparašė nė vieno romano, nekūrė dramų ar poemų. Tačiau jo lyrinė pasaulėjauta ir prigimtis leido gilintis į žmogaus širdies pajautimus, poetiškai tiksliai ir savitai kalbėti apie būties pilkumą ir trapumą: Aš namų neturiu. / Aš nemoku dainų. / Aš trumpam atėjau. / Aš ilgam išeinu. / Mano mažas brolau, Aš žinau ko tyli. / Baisiai aukštas dangus, / Baisiai žemė gili. / Ir žinai paprastai / Toj pilkoj pakelėj: / Mes nebuvom aukštai, / Mes nebūsim giliai. / Bet vis tiek, bet vis tiek / Vieną vasarą čia / Buvo mūsų pasaulis, / Džiaugsmai ir kančia…
Subtili poetinė jausena leido eilėmis-metaforomis atpasakoti šiurpią pokario tikrovę, suvokti Lietuvos likimą: To neturi jauni: begalinės miglos rudeninės / Kai šešėliais pavirsta ir medžiai, ir žmones visi. / To neturi jauni: prarastos ir ieškotos tėvynės, / Tos, kuri ir išaušus tau vistiek neatrodo šviesi. / To neturi jauni: gležno žodžio augimo už grotų,/ Katakombų, kur uždraustą knygą per naktį skaitai. / To neturi jauni: mylimiausių draugų pašarvotų, / Kai veide tavo lieka jų žvakių gelsvi atšvaitai... Arba: Lietuva – akmuo prie slenksčio seno / Ir lietaus lašelis debesy. / Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi…  Beje, V. Daujotytės monografijoje apie J. Strielkūną „Gyvenimas prie turgaus“ poetas pasakoja, kad šis eilėraštis, iškirptas iš žurnalo „Nemunas“, buvo rastas susideginusio Romo Kalantos švarko kišenėje. Dabar sunku pasakyti, ar tai tiesa, to negalime nei patvirtinti, nei paneigti...
Prozininkas Romualdas Granauskas ir poetas Jonas Strielkūnas buvo neperskiriami draugai, tame jiems duoto laiko chaose tarsi Dievo pirštu vienas prie kito stumtelėti. Jų sielų bendrystė – Granausko „Pasijose pagal Joną“. Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nebesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet juo niekada nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite – „Pasijas pagal Joną“ pradeda R. Granauskas. – Jis, Jonas Strielkūnas, yra man pats gražiausias poetas, laikau susidėjęs prie lovos jo kokias septynias knygas. Kiek sykių esu pagalvojęs – imsiu iš kurio nors eilėraščio ir parašysiu romaną. (...) Apie ką mes kalbėdavomės, sukišę nosis virš stalo? Pliauškalus visokius. Tas parašė romaną apie pokario komjaunuolius, anas stoja į partiją, bus kada nors Rašytojų sąjungos sekretorius. Jonas žemažiūriškai prisimerkdavo: – Ne mūsų reikalas. Ir iškart pastatydavo aukštą sieną: šioje pusėje – mes, anoje – ne mes. Tegu jie ten daro, ką nori. Ne mūsų reikalas, ir viskas. Mūsų reikalai – kiti: ne karjerų, ne premijų, ne įsiteikimų valdžiai. Žinojome, kad esame literatūros atstumtieji. Net į literatūros vakarus vienų neišleisdavo. Tik tarp trijų keturių patikimų, visuomet prižiūrimi. Nejaugi ta valdžia tiek besilaiko, kad viešai perskaitytas apsakymas ar eilėraštis gali ją sugriauti? Tokių ir patys nebūtume skaitę, – ne tokie mes durni, kad būtume labai protingi…
Valentinas Sventickas: ... Jau gal niekam nepasiseks taip parašyti apie tėvų namus, apie dirželį ant mergaitės juosmens, apie rainas akis ir žydrus dangaus taškus, apie sėdėjimą ant cypiančios lovos. Ir nereikia, ir neįmanoma, nes kiekvienas meilės laikas turi vienintelę savo aplinką, žodžio spalvą, drovumo ir svaigulio lygmenį. Tikrai nuostabus J. Strielkūno gebėjimas sulieti tikrą jausmingumą ir prisimenančio šypsnį, atsiribojimą ir ne, gyvenimo banalybę ir smelkiančią įžvalgą...
Algimantas Mikuta: Savo buvimą tarp visų mūsų, rašančių, skaitančių ir liūdniau ar linksmiau gyvenančių, jis reikšdavo vieninteliu būdu – rašė, kaip ne vienas yra pastebėjęs, vieną nepabaigiamą eilėraštį. Žmonės skaitė, suprato visas užuominas ir stebėjosi pirmąsyk jį išvydę. Kęstutis Navakas, keliavęs su Jonu į Austriją, netgi kažkodėl teigė, kad tokiam žmogui nebuvo galimybės išgyventi šiame pasaulyje. Nieko keisto, – kuklus, drovokas, agrariškas ir archajiškas, pripažįstantis tik drausmingus klasikinius ketureilius – jokio poetinio šarmo, juolab arogancijos…
Valdemaras Kukulas:  J. Strielkūnas į kūrybos kelią palydėjo ne vieną gal būsimą klasiką, bet štai tokio lygio vertėjų, kokie buvo V. Šimkus su J. Strielkūnu, nebėra ir jau tikrai nebebus. Liko amatininkai, pažodinių vertimų rengėjai ir adaptuotojai, kuriems verčiamo kūrinio gyvybė jau nebėra net paslaptis. Tokio dalyko kaip vertimo sugestyvumas jie išvis nežino, ir, atrodo, nori nenori ilgainiui mes pereisime prie kanadiečių praktikos: poezijos išvis nebeversime, o spausdinsime pažodinius vertimus, nes kam versti, jei vis viena išeina ne poezijos kūrinys, o nesusietų žodžių kratinys ir apipuvęs formos griozdas
Prisiminimų apie poetą J. Strielkūną, kuklų, drovų, be lašo arogancijos žmogų, turintį ypatingą humoro jausmą, galima rasti labai daug. Galima net knygą išleisti. Čia pateikti tik keli, gal kiek per ilgi prisiminimai, tačiau įdomu tai, jog per juos skleidžiasi ne tik J. Strielkūno, bet ir jį prisimenančiųjų charakterio ir savasties štrichai. Labai norisi paneigti Mikutos šmaikštų ir bičiulišką „kaltinimą“ dėl drausmingų klasikinių ketureilių – jis teisus, bet ne visai. Štai 2009 m. su­kur­ta­s ei­lė­raš­tis (tokio eiliavimo pavyzdžių J. Strielkūno kūryboje  rastume nemažai):
Man šven­čių ne­bė­ra, nes iš­mi­rė drau­gai,
O li­kę sto­vi jau pa­čioj pa­kran­tėj Le­tos.
Ta­čiau aiš­kė­ja, ko ne­su­vo­kiau il­gai;
Kad vis dėl­to bu­vau kam sa­vas ir my­lė­tas
Kad ri­šo mus ne vien tik že­miš­ki ženk­lai –
Dar­bai, pa­šne­ke­siai, me­nai ir al­ko­ho­liai.
Kad bu­vo­me vi­si – te­gu ne­to­bu­lai –
Vie­ni ki­tiems ge­ri ir se­se­rys, ir bro­liai.
O pabaigai – gražių ir graudžių Granausko Pasijų fragmentas: Senatvė ateina per sapną ir pasako į ausį: „Ruoškis. Eisim namo.“ Bet kad ir nėra jokio ruošimosi, gali eiti nors ir dabar. Neką teužgyvenai, o ir tas, ką užgyvenai, – ne tavo, tas – šio pasaulio, o tu juk eisi į kitą. Tavo tiktai atmintis, ją ir gali pasiimti. Jonas vadino ją nakties mergaite.
                                                  Nakties mergaite, nemiegok,
                                                 Nes kai užmigsi, tai numirsi.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė

Visa galerija
Atgal