Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

...IR TEGUL SKAMBA...

Maironio lietuvių literatūros muziejus neatostogauja ir džiugina lankytojus vis naujais renginiais. Kad žmonėms to reikia, patvirtino pilnutėlė salė susirinkusiųjų birželio 27 d. į renginį, skirtą muziejaus atidarymo šventei. Kartu buvo paminėtas ir poeto dukterėčios Danutės Lipčiūtės-Augienės 100-metis bei pristatytas Išeivių literatūros skyriaus vedėjos, hum. m. dr. Virginijos Babonaitės-Paplauskienės parengtas ir išleistas 1920 m. Maironio knygos „Pavasario balsai“ fotografuotinis leidimas.
Renginį pradėjo Kauno arkivyskupas J. E. S. Tamkevičius, pasveikindamas visus susirinkusiuosius, kalbėdamas apie didelę Maironio ir jo eilių dvasinę jėgą bei sugebėjimą palaikyti žmones sunkiais momentais. Arkivyskupas paprašė visus sukalbėti maldą ir palaimino susirinkusius. Po iškilmingos įžangos styginių kvartetas „Adora“ atliko J. Naujalio kompoziciją „Kelionė“. Su šia muzika ir prasidėjo visų susirinkusių kelionė laiku atgal į 1920 m., kai J. Mačiulis gyveno ir kūrė eiles Kaune, tame pačiame name, kuriame ir vyko renginys...
Maironio dukterėčios D. Augienės balso įrašas pasveikino visus iš tolimosios Amerikos. Menininkė, balandžio 1-ąją atšventusi garbingą ir ne kiekvienam skirtą sulaukti 100 metų jubiliejų, kalbėjo apie meilę Lietuvai ir meilę artimui. Ji pati, turėjusi tokį dėdę, augusi kūrybiškoje aplinkoje, yra parašiusi eilėraščių vaikams, išleidusi keletą knygų. Aktorė L. Rupšytė perskaitė pluoštą poetės nuotaikingų eilėraščių.
Renginį vedusi Išeivių literatūros skyriaus vedėja, hum. m. dr. V. Paplauskienė dėkojo visiems, prisidėjusiems prie knygos atsiradimo ir išleidimo. Ji išsamiai pristatė klausytojams 5-ąjį leidimą, savu laiku sukėlusį nemenką šurmulį ir užtraukusį Maironiui nepelnyto rūpesčio ir skausmingo persekiojimo. Lankytojai išgirdo ir J. Mačiulio biografijos detalių, muziejaus įkūrimo istoriją... Beje, šį 5-ąjį leidimą su rankraštiniais papildymais ir pataisymais, būdama didelė savo darbo entuziastė, ji pati ir surado bei parvežė iš Amerikos į Lietuvą. Šią muziejininkams itin vertingą poeto knygą traukdamasis iš Lietuvos į JAV išsivežė nežinomas asmuo. Po ilgų klajonių ir perdavimų iš rankų į rankas, galiausiai rankraštis „nusėdo“ pas žymų išeivijos veikėją, rašytoją, dailininką, laikraščio „Darbininkas“ leidėją Paulių Jurkų, su kuriuo V. Paplauskienei taip pat yra tekę bendrauti ir kuris pažadėjo rankraštį jai atiduoti. Deja, to padaryti nebespėjo... Vėliau, kad ir nelengvai, pavyko šį ir dar nemažai kitų svarbių, įdomių eksponatų surasti bei gauti iš jo dukters Dainos.
Apie knygą ir jos reikšmę bei kuo fotografuotinis leidimas yra įdomus ir svarbus kalbėjo hum. m. dr. profesorė Gabija Bankauskaitė–Sereikienė. Spaustuvėje surinktas tekstas mums gali duoti puikias eiles, bet fotografuotinis leidimas padeda patirti originalo kultūrinės formos įspūdį ir pasakoja mums apie patį kūrėją, nes visi pabraukymai, pažymėjimai ir t.t. yra ne šiaip sau. Pabrėžtinai buvo kalbama apie knygos visapusišką harmoniją. Profesorė pasidžiaugė elegantišku, labai prie turinio derančiu knygos viršeliu. Prelegentė analizavo V. Paplauskienės parengtą įvadinį tekstą. Ji kalbėjo, kaip įvairiapusiškai atskleidžiamas Maironis įvairiais savo gyvenimo tarpsniais, ką apie jį byloja nuotraukos, susirašinėjimas su seseria Marcele, dokumentai... Kalbėjo ir apie Maironio kūrybą, kuri mažai kito. Svarbiausios temos: adoruojama gamtos ir žmogaus vienovė, praeitis, glaudžiai susieta su dabartimi. V. Paplauskienė iš išlikusių mokinių laiškų atskleidė Maironį kaip dėstytoją ir pacitavo, ką jie rašė apie dėstytojo kūrybą: kad jam buvo svetimas dekadentizmas, pro šalį praėjo rusų simbolizmas ir kad šiuo atveju Maironis nesistengęs eiti su laiko dvasia.
Aktorė L. Rupšytė vaizdingai paskaitė sesers Marcelės prisiminimus apie brolį Maironį, apie jų šeimos bendravimą su vyskupu M. Valančiumi, kas tuomet dar mažam Jonukui palikę didelį įspūdį, bendrą broliuko ir sesutės ganiavą, pirmuosius studijų metus Kaune... Apie išsipildžiusias vaikystės svajonės: vieno – tapti kunigu, o kitos – gyventi kartu, šeimininkauti ir būti šalia brolio.
Aktorė K. Kazakevičiūtė skaitė Maironio poeziją. Labai jaukiai ir šiltai nuskambėjo jos be jokio akompanimento sudainuota iš vaikystės prisimenama daina „Ten, kur Nemunas banguoja“. Salėje atsirado tyliai dainai pritariančių balsų... Ši daina ir tylus pritarimas tarsi patvirtino V. Paplauskienės teiginį, kad Maironis ne grįžta – jis net nebuvo išėjęs. Visur, kur tik yra lietuvių, skamba jo dainos ir giesmės. Renginys buvo užbaigtas D. Lipčiūtės-Augienės parašytais palaiminimais, kuriuos perskaitė V. Paplauskienė. Labai jaukus, šiltas, žmones suartinantis renginys pateikė ir keletą staigmenų – dailininkė Filomena Lipčiūtė-Vaitiekūnienė įteikė muziejui dovanų – atvirlaiškių, kuriuos iš įvairių giminaičių kadaise gavusi M. Mačiulytė. Yra vienas laiškelis ir iš tuomet 5-metės D. Augienės, rašytas vaikiška rankele – sveikinimas tetulei Vardo dienoje.
Knygos išleidimo proga V. Paplauskienę sveikino ne tik susirinkusieji, bet ir artimiausi žmonės: brolis, kuris sakė didžiuojąsis turįs tokią užsispyrėlę seserį, atsidavusią išeivijos literatūrai ir Maironiui, kuriai ryžto galima pavydėti; ir tėtis, pažėręs keletą prisiminimų iš tremties momentų, kur lietuvius ne sykį palaikiusios Maironio giesmės. Kreipdamasis į visus „broliai ir seserys“, turėdamas omeny, kad visi esame lietuviai, vyras padeklamavo savo 1952 m. Vorkutoje kurtą eilėraštį, skirtą Lietuvai. Nuoširdžiausius sveikinimo bei meilės žodžius visų išeivių rašytojų bei jų artimųjų vardu tarė Teresė Landsbergienė.
Išeivių rašytojos Danutės Brazytės-Bindokienės dėka ypatinga dovana susirinkusiems tapo styginių kvarteto „Adora“ koncertas. Žmonės po renginio skirstėsi smagūs ir tarsi artimesni vienas kitam, pasijautę vienos Brangios Tėvynės vaikais...

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė,
Ričardo Šaknio nuotraukos

Visa galerija
Atgal