Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„IR LIEKA TIK... PASAKYTI ŽODŽIAI“

2015 m. kovo 2 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas rašytojui, vertėjui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Alfonsui Nykai-Niliūnui (tikr. Alfonsas Čipkus). Renginio svečiai galėjo aplankyti parodą „Laisvė būti savimi“ ir susipažinti su naujausia archyvine medžiaga, parvežta iš paties rašytojo.  Aktorių duetas Nomeda Bėčiūtė ir Petras Venslovas supynė poeto kūrybos jautrią pynę. Renginį apgaubė „Čiurlionio“ kvarteto – Jono Tankevičiaus, Dariaus Dikšaičio, Gedimino Dačinsko, Sauliaus Lipčiaus – atliekama rašytojo mėgta klasikinė muzika.  
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė, pasveikindama vakaro svečius, priminė, kad daugiau nei prieš mėnesį netekome paskutinio iš žemininkų – poeto, rašytojo, vertėjo Alfonso Nykos-Niliūno. Padėkojusi  „Čiurlionio“ kvartetui bei aktoriams už iškilmingą renginio atidarymą, pakvietė visus jaustis paprastai ir šeimyniškai.
Šių eilučių autorė, renginio sumanytoja ir organizatorė pristatė dalyvius: profesorę Viktoriją Skrupskelytę, literatūrologą dr. Regimantą Tamošaitį, poetą Donaldą Kajoką, režisierių Gytį Padegimą, leidyklos „Baltos lankos“ direktorių Saulių Žuką. Trumpoje įžangoje renginio organizatorė priminė, kaip toje pačioje salėje prieš ketvertą mėnesių šventėme rašytojo jubiliejinį gimtadienį. Tada dar niekas negalėjo pagalvoti, kad taip staiga jo neteksime. Išties, mirštama visada per anksti... Nuolatiniame gyvenimo šurmulyje mes retai susimąstom apie gyvenimo laikinumą, kuris – kaip Čiurlionio paveiksle „Tyla“: būties ir nebūties riba – pienės pūko trapume. Belieka ištarti paties Alfonso Nykos-Niliūno žodžius apie Mirties paslaptį: „Nieko kita pasaulyje nėra taip žiauriai, absoliučiai, neišreiškiamai ir galutinai banalu kaip mirtis...“
Profesorė V. Skrupskelytė subtiliai apžvelgė A. Nykos-Niliūno kūrybą, išryškindama tai, kas jam charakteringa ir būdinga. Prelegentės tekste persipynė rašytojo citatos su taikliais, įžvalgiais mokslininkės komentarais. V. Skrupskelytė priminė rašytojo įrašus, užfiksuojančius draugų, artimųjų netekimą. Citata: „Palaidojom Radauską, vasarą, pačioje karščiausioje ir žaliausioje intensyvumo stadijoje.“ Toliau cituojamas sakinys prancūzų kalba iš Ekleziasto knygos. Profesorė spėliojo: „gal anuomet taip buvo skaityta, o gal todėl, kad tie prancūziški sąskambiai iš tikrųjų labai švelnūs ir malonūs. Gal todėl, kad svetima kalba yra kito kalba. Autoriaus suvokiama kaip kito pasaulio ir kitos būties. Su šia citata jis atsistoja kiek toliau, tarsi pridengia savo emocijas. Pirmą planą atiduoda tam kitam, o ne sau. Pagarba mirusiam. Įrašą užsklendžia Vivaldžio kūrinio pavadinimas.“ Profesorė retoriškai klausė, ką mes įrašysim savo atmintyje, išėjus rašytojui. Apžvelgdama rašytojo poetinę erdvę, V. Skrupskelytė įvardijo būdingus ir jo kūryboje geriausiai jį visą išreiškiančius žodžius. Iš poeto tekstinio žodyno buvo išskirti du žodžiai: langinės ir durys. „Jie labai gražiai nusako A. Nykos-Niliūno santykį su pasauliu. Durys ir langinės tai riba, skirianti dvi erdves: namus ir laukus; uždarą ir atvirą pasaulį. Durys atsiveria į dar mums nepažįstamą, nes dar neįvardintą pasaulį. O langinių bildėjimas praneša, kad šalia mūsų yra dar kitas pasaulis.“ Profesorė kalbėjo apie paradoksus poeto kūryboje, įvardijo jo kūrybą modernia. „Jis išėjo per anksti, palikęs mums daug namų darbų. Tame tarpe – perskaityti visą jo kūrybą, nepamirštant, kad jis yra paradoksų ir kontrastų meistras.“ Apibendrindama savo pranešimą teigė: „Jis paskutinis iš išeivijos žemininkų, tačiau su juo baigiasi daugiau nei pokario išeivių egzodo literatūra. Baigiasi ir tam tikra A. Nyką-Niliūną auginusi Vasario 16-osios tradicija. Tos tradicijos mąstysena, tos tradicijos rūpesčiai ir tos tradicijos ištikimybė. Kai didelė siela iškeliauja amžinybėn, gyvieji pasijunta daug praradę. Tik mintimis ir padėkos žodžiais kreipiamės į juos. Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimas ir kūryba ir toliau bus prikeliami iš atminties.“
Poetas Donaldas Kajokas kalbėjo apie A. Nykos-Niliūno poeziją, kuri jam artima, ir apie kerinčią, mistika ir paslaptimi apgaubtą asmenybę. „Nyka man – laisvas Žmogus. Laisvas, laisvai mąstantis. Be abejo, galima sakyti kas čia tokio – laisvam pasaulyje gali laisvai mąstyti. Čia likę žmonės buvo apriboti visokių ideologinių varžtų. Vis dėlto ta Nykos laisvė man buvo lyg ir išskirtinė.“ D. Kajokas kalbėjo apie poeto tėvynės ilgesį, nostalgiją. Džiaugėsi rašytojo išskirtinėmis „Dienoraščio fragmentų“ knygomis, kurias skaitė su dideliu užsidegimu, „atrasdamas begaliniai daug gelmiškai įdomių dalykų.“ Išskirtinai domino poeto kūryboje jaučiamas Vakarų ir Rytų kultūros sąlytis, interpretacijos. Viena citata iš knygos „Dienoraščių fragmentai“ inspiravo eilėraščio „Nyka danguje“ gimimą.
Režisierius Gytis Padegimas jau anksčiau kalbėjęs apie pirmąsias A. Nykos-Niliūno „Dienoraščių fragmentų“ knygas, šį kartą aptarė naują, ką tik išleistą ir jau paskutinę jo knygą, dedikuotą Beatričei – žmonai Sandrai. Citata: „Sunku man buvo rašyti paskutinių trijų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“ G. Padegimas aptarė teksto unikalumą: „Įrašai, kurie buvo palikti, tampa ženklais, kiekvienas sakinys – tarsi testamentas, lyg aforizmas, ir kiekvienas gali tapti gilios meditacijos, disertacijos tema.“
Literatūrologas, daktaras Regimantas Tamošaitis, pasidalijo įžvalgomis, aptardamas rašytojo kūrybą bei kalbėdamas apie šią išskirtinę asmenybę. „Jis mane traukia labai stipriai, nerandu žodžio – kodėl taip ir kaip. Iš pradžių, poeto nepažinodamas, vertinau jo kūrybą kaip intelektualią, truputį sofistikuotą, reikalaujančią įtempti mintį. Apie ją galima rašyti, samprotauti. Bet man labai buvo svarbu, kaip jis mąsto apie literatūrą – viskas per save, per gyvenimą, viskas autentiška, tikroviška“, – teigė R. Tamošaitis. Didelę įtaką prelegentui turėjo rašytojo „Dienoraščių“ knygos, kurios atvėrė naują kūrybos sampratą: „Mene vertinamos estetinės vertybės. Jeigu kūrinys estetiškas, tai jis ir moralus. Ta formulė padėjo man gyventi.“ A. Nyka-Niliūnas liko jo atmintyje kilnus, orus, aristokratiškas, žavintis dvasios subtilumu ir švelnia ironija. Traukė kūrėjo šiluma, draugiškumas. R. Tamošaitis teigė: „Jis sukūrė save kitame lygmenyje: sakraliniame, kultūriniame lygmenyje, kur kuriasi žmogiškojo buvimo prasmės. Ir nušvietė save Europos šviesa. Jis savo esme europietis. Savimonėje, kad taip nušvistų reikalingas europietiškas kontekstas, kuris įeina į jo poeziją.“
Tą vakarą liejosi prasmingi, jautrūs dėkingumo žodžiai, skirti Alfonsui Nykai-Niliūnui.  Žodžiai, kuriuos itin vertino pats rašytojas: „...esu iš tos giminės, kuri už vieną nuoširdų žodį galėtų atiduoti viską. Nes dingsta viskas, praeina viskas – ir lieka tik žmogaus pasakyti žmogui žodžiai...“

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal