Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2018

„INTERVIU SU DAIKTAIS“

2018 m. balandžio 12 dieną Vaikų literatūros muziejuje vyko smagus ir išskirtinis susitikimas su žurnaliste, muziejininke, o dabar dar ir rašytoja – Audra Meškauskaite. Smagus, nes muziejų užtvindė apie šešiasdešimt žmonių, iš kurių virš penkiasdešimties – moksleiviai; išskirtinis, nes tai buvo pats pirmasis pirmosios autorės knygos pristatymas. Dar net kažkiek juokingas, nes knygos pavadinimas – „Interviu...“, mes, muziejininkės, ėmėme iš autorės interviu – kada, kaip, kodėl ji nusprendė parašyti vaikams knygą, o autorė ėmė interviu iš vaikų, ką šie žino apie paprastus, visą gyvenimą mus supančius daiktus – lagaminą, šukas, degtukus, šaukštus bei šakutes, akinius, adatas, veidrodžius ir sagas. Žodžiu, penki „K“ – kas, kur, kada, kodėl, kam – buvo uždavinėjami į visus „šonus“, ir iš visur atėjo atsakymai – „tas, ten, tada, todėl, tuo tikslu“.
Taigi pirmas TODĖL į pirmą KODĖL (Audra parašė šią knygą)? – nes NUSIBODO rašyti tuos rimtus straipsnius, norėjosi ko nors vaikiško, lengvo, linksmo, viskas prasidėjo nuo mažų tekstukų, skirtų (galbūt tik... ) vaikiškam žurnaliukui „Laimiukui“. Tačiau jo leidyklai „Nieko rimto“ taip patiko tie maži interviu, kad ji pati pasiūlė išleisti knygą, visai nemažą, nelengvą (svoriu), smagiai skaitomą ir spalvingą. Anot autorės, labai svarbi šioje knygoje ir dailininkė Jurga Šulskytė, jos piešiniai sudaro pusę knygos (storio ir svorio). Ir dar štai kas – knyga dar ir „išmani“ – gali „nemokamai nusipirkęs“ atsisiųsti į mobilųjį telefoną programėlę „Išradingi daiktai“ ir knygos iliustracijos pasipildys papildomomis nuotraukomis bei garso ir vaizdo įrašais. Čia tai bent!!!
Dar labai svarbu buvo sužinoti, kodėl būtent šitie devyni daiktai taip parūpo autorei? Na, ji paaiškino tik lagamino „atsiradimą“ knygoje – pati labai mėgsta keliauti, dažnai jį pakuoja, tąso po visą „svietą“, o nežino, kam ir kada šovė į galvą jį pagaminti. Ir uždavė vaikams keistą klausimą:
– Kokios formos lagaminą Luisas Vitonas (garsus jo „tėtis“) sukūrė tarpgalaktiniams pasiskraidžiojimams?
– Keturkampį? Stačiakampį? Penkiakampį? Ritinio formos? O gal apskritimo? Ovalo?, iš visų kampų skriejo klausiamosios intonacijos... Ogi kiaušinio formos.
Aišku, visiems juk visada rūpi, ar bus tęsinys. Rašytoja atsakė klausimu – o kokių dar daiktų atsiradimo istorijos domintų pačius vaikus? Čia ir pasipylė pasiūlymai: dantų šepetukas, paveikslas, lova, knyga, netgi šuns būda... Autorė sakė, galbūt atsižvelgs į pasiūlymus, jei jau nuspręs rašyti tęsinį. Na, o į šią knygą „netilpęs“ pieštukas jau turi beveik parašytą savo istoriją – tai, galima sakyti, yra paprasčiausias nudegęs degtukas (tuoj pat išbandėme, ar tiesa – nudeginome vieną galvutę ir ant balto popieriaus lapo nubraižėme (jūs geriau to nedarykite) „L.V.“ (Luis Viton) monogramą). Iš lotynų kalbos išvertus „Penicillus“ (iš čia, matyt, ir angliškasis „pencil“?) – „maža uodega“, nes anksčiau romėnai rašė mažais teptukais; tai grafitas, molis ir kedras (jei neskaičiuosim guminio trintuko), išrastas 1565 m., kai tik Anglijoje buvo surastas grafitas. Vieno pieštuko grafito užtenka 56 kilometrų ilgio linijai nubrėžti! Pieštukais galima rašyti ir kosmose, kur nėra žemės traukos. Dauguma pieštukų dažomi geltonai iš pagarbos Kinijai, kurioje randamas geriausias grafitas – ten ši spalva reiškia turtą ir pagarbą. Pirma didelė pieštukų gamykla buvo pastatyta Niujorke 1861 m. Dar viena įdomybė – kol nebuvo išrasti trintukai, klaidas trindavo duonos gabalėliais.
Atėjus eilei aptarti sagas, kurios kažkada buvusios neapsakomai brangios ir segimos tik labai turtingų žmonių, muziejininkės pasiūlė vaikams susiskaičiuoti, kiek kuris turi sagų savo drabužiuose – deja, vos vieną, dvi ar kelias, daugiausiai turėjo muziejaus fotografas Z. Baltrušis, mat buvo apsivilkęs marškinius bei švarką – kaip vyrams ir priklauso. Kad šiais laikais nesijaustų viduramžių vargšais, negalėjusiais įsigyti nei vienos vienintelaitės sagutės (priešingai anų laikų Prancūzijos karaliui Pranciškui I-ajam, užsisakiusiam „3 600 auksinių sagučių savo velvetiniam švarkui“, – vaje, negi tiek kasdien sugebėjo segioti?!), muziejininkės kiekvienam vaikui padovanojo po spalvingą sagą – raudoną, mėlyną ar žalią – kokios kuris tik geidė. Juk smagu ką nors muziejuje gauti veltui!
Na, o dabar jūs patys perskaitykite šią puikią knygą ir sužinosite: kiek dantų turėjo seniausios pasaulyje šukos? Ar pirmus degtukus, kuriuos sugalvojo žmonės, reikėjo sudrėkinti, kad užsidegtų? Iš ko žmonės gamino šaukštus senų senovėje? Ką vietoje skylutės galvoje turėjo pirmosios adatos? Kam azijiečiai senovėje naudojo tamsius akinius? Kas buvo pirmasis veidrodis pasaulyje, kurio net išrasti nereikėjo?..

 

Parengė Vaikų literatūros muziejininkė Vilma Petrikienė

Visa galerija
Atgal