Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ĮKVĖPĘS GYVYBĘ FAKTUI

Lapkričio 30 d. Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje įvyko vakaras, kuriame paminėtos B. Sruogos kūrybos tyrinėtojo, teatrologo Algio Samulionio (1936–1994) 80-osios gimimo metinės bei pristatyta jam skirta literatūrologės Neringos Markevičienės knyga „Balio Sruogos kūrinio Dievų miškas rašymo ir redagavimo istorija“.
Prisiminimais dalijosi literatūrologo A. Samulionio brolis Gediminas Samulionis. Jis kalbėjo apie A. Samulionio laiškus, rašytus artimiesiems. Sakė, kad vartydamas vyresniojo brolio laiškus tarsi iš naujo jį atranda. Laiškuose kalbama apie aplinką, kuri A. Samulioniui buvo brangi ir sava, skatinusi rinktis lituanisto, mokslininko kelią. Tėvai inteligentai Pranas ir Konstancija Samulioniai gyveno Joniškyje. Tėtis P. Samulionis – lietuvių kalbos mokytojas, buvęs „Aušros“ gimnazijos direktorius. Būtent jis padėjo A. Samulioniui rinkti, perrašinėti, dėlioti medžiagą B. Sruogos Raštams. Laiškuose A. Samulionis rašė: „Beje, straipsnius apie literatūrą, teatrą, tautosaką turiu perrašytus jau beveik visus, – čia man daug gelbėjo Tėtis – jam tas užsiėmimas teikė malonumo, o man buvo milžiniška parama, gaila, kad tokia trumpa.“ Tėvai Joniškyje turėjo sodybą, kurioje A. Samulionis augo, Joniškyje baigė vidurinę mokyklą, po studijų universitete čia keletą metų mokytojavo. Vėliau, dirbdamas Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kol tėveliai buvo sveiki, pas juos stengdavosi ištrūkti atostogų. Save vadino Joniškio krašto žmogumi, o tėviške, pabrėždamas, kad oficiali jo gimtinė kitoje vietoje, laikė sodybą Joniškyje.
G. Samulionis apgailestavo, kad brolis, sukaupęs itin daug medžiagos, ne visus savo planus spėjo įgyvendinti. A. Samulionio mokslinius darbus literatūrologai apibūdina kaip faktologiškai patikimus, archyvų studijomis, gausia dokumentika paremtus, bet parašytus ramia tonacija, „vengiant rizikingų hipotezių“.
N. Markevičienė, nors jai neteko susitikti A. Samulionio, stengėsi iš jį pažinusių žmonių atsiminimų „lukštelių“, išlikusių fotografijų, mokslininko paliktų užrašų, balso, girdimo laiškuose, įsivaizduoti, koks A. Samulionis buvo kasdienybėje ir savo tyrinėjimų „laboratorijoje“.
N. Markevičienė sakė, kad skaitydama knygą Atsiminimai apie Vytautą Vitkauską (2015), pagalvojo, jog daugelis apibūdinimų, skirtų V. Vitkauskui, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiajam redaktoriui, tiktų ir literatūrologui A. Samulioniui. Paminėjo keletą jų: „toks mažas-didelis žmogus“, „ramus, paprastas, kuklus“, „begalinio darbštumo“, „užsispyręs“, „atsidavęs savo misijai“, „nepaprasto atsakingumo, kruopštumo“, „tyliai, kantriai dirbęs“, „labai taktiškas“, „sąžiningas literatūros istorijos metraštininkas“, „visur dalyvaujantis, visus spektaklius matantis, visur lakstantis, į viską greitai reaguojantis – ir sugebantis šitiek padaryt.“
Knyga Atsiminimai apie Vytautą Vitkauską – ir simbolinė dovana A. Samulioniui, nes kol kas būtent joje randama daugiausia atminties šukelių, iš kurių galima dėlioti asmens „portreto“ mozaiką.
Literatūrologė habil. dr. Viktorija Daujotytė knygoje Už brūkšnio A. Samulionį apibūdino itin tiksliai – kaip „aistringą, kruopštų, nuoseklų Balio Sruogos tyrinėtoją“. Pasak N. Markevičienės, mokslinis kelias, kaip retai būna, nuoseklus ir apgalvotas. A. Samulionis 1959 m. baigė studijas Vilniaus universitete. Lietuvių literatūros katedroje jis parašė ir apgynė diplominį darbą „Balio Sruogos straipsniai ir moksliniai darbai dramaturgijos ir teatro klausimais“.
1964 m. A. Samulionis apgynė daktaro disertaciją „Balys Sruoga – dramaturgijos ir teatro kritikas“ (vadovas Jonas Lankutis). Po ketverius metus trukusių papildomų tyrinėjimų, kruopštaus darbo parengė tokio paties pavadinimo studiją. Praėjus dvejiems metams pasirodė „Balio Sruogos raštų bibliografija“ (1970).
Paminėti A. Samulionio darbai, ypač bibliografija, – solidus monografijos Balys Sruoga, kuri pasirodė dar po šešiolikos metų – 1986 m., pamatas.
1988 m. monografijos pagrindu ginta habilituoto daktaro disertacija. Po gynimo praėjus keliems mėnesiams, D. Sruogaitė A. Samulioniui rašytame laiške šmaikštavo: „Mielas Algi, / Tai dar sykį sveikinu ir didžiuojuos savo Broleliu! Tik neužriesk nosytės per aukštai – paskui nebesusišnekėsim! “
N. Markevičienė pasakojo, kad „rašydamas mokslinius darbus, Algis Samulionis žinių ieškojo ne tik archyvuose, nebuvo sausas, kabinete užsisklendęs mokslininkas. Septintajame dešimtmetyje jis pradėjo bendrauti laiškais su rašytojo B. Sruogos žmona V. Sruogiene ir dukra D. Sruogaite, šiek tiek vėliau – ir su Dalios dukra Aušrine. Laiškais keistasi iki pat A. Samulionio mirties – 24 metus. Išliko beveik visi laiškai (daugiau nei pusė tūkstančio), galima atkurti ir atskirus individualius pokalbius, o įdėjus pastangų – ir jų visumą. Į susirašinėjimą galima žiūrėti kaip į tiltą, sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais jungusį Vilnių ir Čikagą, vertinti kaip itin modernų autentiškos rašytojo situacijos tyrimą, remiantis V. Sruogienės atminties „budinimu“.
Tuo metu, dar esant gyvai V. Sruogienei – visų istorinių dramų liudytojai, ją pakalbinti buvo svarbu, nes taip pildyta rašytojo kūrybos ir biografijos eskizai, iki tol dar nesudėlioti į visumą. Dabar mums jau žinoma daug faktų, detalių, niuansų, o tada, būtent klausinėjant raštu, retkarčiais ir gyvai susitikus, tos žinios tik pradėtos rinkti, fiksuoti, sisteminti. A. Samulionis iš V. Sruogienės tikėjosi konkrečios ir profesionalios dalykinės pagalbos. Jis uždavinėjo klausimus spontaniškai, jie kildavo berašant tam tikrus monografijos skyrius, pildant jau parašytuosius, renkant medžiagą dar kitiems – „be kokios nors sistemos“, „kaip pabiros“ iš atminties. Samulionis klausinėjo apie įvairius B. Sruogos gyvenimo laikotarpius, grožinių kūrinių ir mokslinių darbų parašymo sumanymus, medžiagos rinkimą, rašymo laiką, vietą, būdą, kūrinių istoriškumą, veikėjų paveikslų genezę, B. Sruogos vertimus, ryšį su teatrais ir teatralais, universiteto kolegomis, rašytojais, požiūrį į savo pedagoginį darbą, literatūrines simpatijas ir antipatijas, šalininkus ir priešininkus, kasdienį literatūrinį šurmulį, studentams į užsienį organizuotas ekskursijas, namo Kaune statymo projektą ir t. t. A. Samulionio žodžiais, „Jūsų laiškai man tikrai didelis turtas. Daug ką, ką Jūs aprašot, dabar pradedu įsivaizduot nepalyginamai gyviau, ne vien kaip iš knygų išskaitytus dalykus“, „po Jūsų laiškų daug kas pasidarydavo aiškiau – patys faktai įgaudavo naujos prasmės ir naujos dvasios“, „Mane domina viskas – kuo daugiau turėsiu medžiagos, tuo rašyti bus drąsiau ir lengviau, pagaliau jei kokio dalyko darbe ir nepanaudočiau, tai jis vis tiek neprapuls“, „Be to, netrukus teks intensyviai kibti į „Raštus“, nes šie reikalai materializuojasi kuo toliau, tuo labiau.“
A. Samulionio laiškai V. Sruogienei ir D. Sruogaitei svarbūs dėl daugelio dalykų. Pirmiausia, skaitant juos, galima pažinti A. Samulionį – mokslininką, gyvai besidomintį B. Sruogos kūrybos palikimu ir jo tyrimu.
Didžiausias A. Samulionio darbas po monografijos – B. Sruogos Raštų išsamaus plano rengimas. tikslumu. Anot A. Samulionio, „Darbo čia daug, bet tai darbas, kurį smagu dirbti ir kuriame matau prasmę.“ Net ir pasinėręs į senosios literatūros studijas, vadovaudamas Senosios literatūros skyriui, sakė, kad svarbiausia – „<…> atsidėti tam, kur galiu būti naudingesnis, visų pirma tolesniam B. Sruogos „Raštų“ rengimui ir dramaturgijos studijoms.
Paskutinis A. Samulionio planuotas darbas – neišlikusi (galbūt dar archyvuose nerasta), bet rašyta studija „Nuo Štuthofo iki Dievų miško“. Šia studija A. Samulionis norėjo aprašyti tai, ko dėl suvaržyto laiko dar negalėjo atviriau pasakoti monografijoje Balys Sruoga. Išlikę studijos plano apmatai, juodraščiai, švarraštis, būsimo leidinio anotacija.
Pasak N. Markevičienės, trečioji šios studijos dalis turėjo būti skirta Dievų miško recepcijai, kritikai ir redagavimui. Čia jai ir buvo lemta susitikti su A. Samulioniu: nueiti šį tyrinėjimų kelią savarankiškai, bet ir mokiniškai – tyliai kovojant su gausios medžiagos ir nepastebimai laiką sukančiais malūnais.
Literatūrologas doc. dr. Ramutis Karmalavičius išsamiai pristatė N. Markevičienės monografiją „Balio Sruogos kūrinio Dievų miškas rašymo ir redagavimo istorija“, skirtą B. Sruogos kūrybos tyrinėtojo A. Samulionio atminimui.
A. Samulionį prisiartinti kiekvienam padėjo iš G. Samulionio šeimos archyvo ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos Rankraštyno medžiagos parengta virtuali paroda.
Vakaro metu skambėjo visus dalyvius pakylėjusi pianistės Silvijos Beatričės Petkevičiūtės atliekama muzika. Muzikinį kūrinį „Altorių šešėly“ pianistė ir dainininkė S. B. Petkevičiūtė skyrė B. Sruogai.

Parengė B. ir V. Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė,
Antano Untidy nuotraukos

Visa galerija
Atgal