Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

IEŠKOJOME LAIMĖS FORMULĖS

Gegužės 3 dieną Vaikų literatūros muziejuje vyko knygos „Spalvota laimės formulė“ pristatymas. Jos autorės – dvi moterys: Ana Lu (Luana Masienė) ir Edita Lei (Edita Lepšienė), o auditorija – Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos, nes viena autorių, Luana, sakė, jog ši knyga labiau skirta suaugusiems negu vaikams, kurie ir be formulių dažniausiai laimingi. Kiek neįprastos, nevienalytės iliustracijos ir knygos meninis apipavidalinimas – Editos pagamintos lėlės – dvi pagrindinės kūrinio veikėjos, monochrominiai piešiniai, spalvotos iš Nikaragvos kilusio dailininko, šiuo metu JAV gyvenančio Roldan West vizijos ir kelios schemos, simboliai. Knyga spalvinga visom prasmėm ir dedikuota „tiems, kurių pasaulėžiūroje netrūksta išminties, o pasaulėjautoje – vaikiškumo“.
Su Edita Lei Vaikų literatūros muziejus jau buvo pažįstamas: prieš kelis metus eksponavome parodą „Lėlė – pasakos veikėja“, po jos muziejaus ekspozicijoje liko šios autorės sukurta įspūdinga Agė melagė. Dabar laukiame „eilės“, kada galėsime pristatyti naują šios autorės knygą „Fėjų slėnis“, kuri iliustruota neįprastomis nuotraukomis su sukurtu miniatiūriniu lėlių-fėjų pasauliu natūralioje (miško) aplinkoje. Per Editą susipažinome ir su Luana – labai originalia asmenybe, matematike, rašančia knygas, eilėraščius, organizuojančia poezijos naktis, keliaujančia, fotografuojančia, filosofuojančia. Pasirodo, prieš dvejus metus fondas „Švieskime vaikus“ išleido jų knygą, su kuria jau apkeliavo pusę Lietuvos, kurią nemokamai dalija ir vaikams, ir suaugusiems, ir nuolat diskutuoja apie laimę.
Pradžioje muziejininkės ir Luana pristatė knygą. Lentoje buvo užrašyta citata, išreiškianti knygos esmę – „Kiekviena diena yra gimtadienis, nes pabusti po nakties miego – tai lyg iš naujo gimti.“ Taip pat buvo pavaizduota dualaus mūsų gyvenimo sąrangos schema, kurioje materiją įkūnija trys veiksmažodžiai – „TURIU, NORIU, GALIU“, o sąmonę – „KALBU, MATAU, ŽINAU“. Tarp šių dviejų priešybių esanti „paribio zona“, kurią atspindi septintas žodis „MYLIU“, tarsi sujungia priešybes, be jos negali būti laimingas. Knygos pabaigoje išaiškėja, kad jokios konkrečios laimės formulės nėra, paprastos kaimo močiutės (veikėjos Ditės senelės) žodžiais tariant, „laimės link visiems skirtingas kelias ir labai jau daug tame kelyje spalvų...“  <...> laimės formulė. Spalvota!“
Autorės teigė, kad knyga rašyta dviejų labai skirtingų asmenybių (tai tikrai galima atskirti pagal rašymo stilių ir kartais tai trikdo, nes tenka tarsi „persijungti“ iš vieno smegenų pusrutulio į kitą),kad jų knygą galima skaityti nuo bet kurios vietos. Išskirtiniai kursyvu atspausdinti teksto intarpai – juose daug filosofijos, apibendrinimų, mistikos, ezoterikos, cituotinų minčių. Apie laimę ir ne tik. Tad pabaigai norisi darsyk pacituoti: „...apibrėžti laimės vienareikšmiškai neįmanoma. Tačiau nurodyti tai, iš ko laimės nesukursi, galime. Laimingi nebus tie, kurie pripažįsta tik linijinę istorinę tėkmę ir tiesinę evoliuciją, kurie gyvena neišeidami iš binarinių pozicijų, matydami tik dvi puses: juoda – balta, geras – blogas, pilna – tuščia, tiesa – melas...“
Rašytojos sakė, kad visi dažniausiai teigiamai atsiliepia apie jų knygą, o būtų įdomu išgirsti ir kritikos, tad pabaigai sugalvojome apklausti kelias renginyje buvusias koleges ir užrašyti jų atsiliepimus:
Danguolė J.: Intelektualus pokalbis. Labiausiai įstrigo, kad mokė būti savimi, ieškoti savo kelio patiems, nepasiduot kitų įtakai – išklausyti, bet daryti savo.
Danguolė Š.: Bet ar tikrai visiems reikia likti savimi? Juk kiek grubių, nekultūringų žmonių, banditėlių – jeigu ir jie džiaugsis, kad „yra geri, kokie yra“?
Eglė J.: Autorės kalbos buvo šiek tiek per daug jau. Gražu, kad žmogus švytintis, pasitikintis savimi, tikintis tuo, ką kalba. Mintys man irgi priimtinos, tik, tiesą sakant, ne tokios jau ir naujos. Neperskaičiau knygos dar, gal kitaip pasirodytų. Aš taip sėdėdama svarsčiau, kokiame skyriuje knygyne tokia knyga atsidurtų (esu dirbusi knygyne, tai natūraliai mintys kilo), tai pagalvojau, kad padėčiau ją šalia visų aforizmų, palinkėjimų, filosofų citatų ir pan. rinkinių. Tai tokios neįpareigojančios knygos, kur gali pavartyt, pasigriebt gražią mintį, nurašyt į atviruką ir taip toliau. Bet, kaip supratau, autorės ir nepretenduoja į grožinės literatūros šedevrus, tad viskas gerai... Nes pati mėgstu kitokią literatūrą, istorijas, kurios į nieką nepanašios ir kur manęs niekas nemoko. Gražu, kad knyga platinama nemokamai, tai irgi neša tam tikrą žinią... O iš esmės, man gražus autorės santykis su pasauliu, gražios mintys ir linkiu rasti savo skaitytoją.
Elvyra B.: Matosi, jog mergaitės ieško gyvenimo prasmės...
Nijolė M.: Įdomi autorė – temperamentu, gebėjimu bendrauti, paslaptinga, viską priimanti. Patiko galimybė skaityti nuo bet kurios vietos, sudomino dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių skirtumai... Tačiau, jei būčiau paauglė, gal priimčiau, kad laiminga esu, kai „noriu, galiu ir turiu“.
Asta V.: Apie renginį – patiko viskas, pirmiausia – oras, kad išvažiuot iš darbo vietos labai smagu! Sėdmaišiai – jėga! Patiko padalyti lapai, tekstai, man pataikė kaip tik tą, apie ką dabar aš mąstau – pažinimas, ieškojimas ir mokymasis kažko naujo ir apie ryžtą tam. Pažinimo tema aktuali bet kokio amžiaus žmogui, vaikui gal tai vyksta natūraliai, o mums kartais reikalingas pasiryžimas.
O knygos pavadinimas labai intriguojantis – „Laimės formulė“ – vau, perskaitysiu, sužinosiu, bus paprasta. Rodos, natūralu visiems siekti laimės, bet kai paskaitai knygelę, suvoki, kad ta laimė nuo tavęs paties priklauso, tada jau tampa sudėtingiau, lūdniau, nes reiks dirbt ir siekti to. Linkiu, kad knygelė būtų skaitoma ne tik paaugliukų, bet ir didelių žmonių, kurie dar nesuradę savęs... O tai padaryti nėra lengva. Turėsiu kam padovanoti ir pasakysiu, kad perduotų kitam, o kitas – dar kažkam.

Parengė muziejininkė Vilma Petrikienė

Visa galerija
Atgal