Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

GYVA DRAMATURGO KŪRYBOS DVASIA

Lapkričio 28-ąją, Juozo Grušo  gimtadienio išvakarėse, į rašytojo memorialinį muziejų susirinko jo talento gerbėjai, Kauno J. Grušo vidurinės meno mokyklos pedagogai ir moksleiviai, miesto menininkai, šeimos nariai. Rašytojo namai mena turtingą praeitį. Juose nuolat vyko intensyvus kūrybinis gyvenimas –  rašytojų, dailininkų, teatralų sambūriai, virė įdomios diskusijos apie Lietuvos ir pasaulio kultūrą, čia J. Grušas sukūrė žymiausias savo dramas. Todėl šį kartą siekėme prisiminti kai kurių jo pjesių teatro pastatymus, paties dramaturgo svarstymus apie dramaturgiją ir teatrą.
Rašau pjeses tiktai teatrui (nerašau „lezedramų“), domiuos repeticijomis, mokaus iš režisieriaus ir aktorių darbo, laukiu premjerų; ir visada įsitikinu, kad teatro sukurtas sceninis dramos vaizdas nesutampa su mano įsivaizduotu. Ir tai manęs nešokiruoja. Visada džiaugiuos režisieriaus talento savitumu, nors jis, režisierius, ir nesistengia tiksliai perteikti autoriaus teksto, daro kupiūras (žinoma, iš esmės nekeisdamas veikėjų charakterių), sukaitalioja scenas; tam jis turi teisių, – svarstė rašytojas beveik prieš trisdešimt metų. Ši jo nuostata žavėjo teatralus, jie mielai naudojosi pjesių autoriaus pasitikėjimu ir tolerancija, bet dėl esminių statomo veikalo pakeitimų visgi dažniausiai tardavosi su dramaturgu. Tai patvirtino aktorės Kristinos Kazakevičiūtės skaityti Grušo straipsnių, interviu apie draminę kūrybą, pjesės kelią į sceną fragmentai ir režisieriaus Vytauto Balsio, Kauno dramos teatre pastačiusio tragediją „Herkus Mantas“, prisiminimai. Jis dalijosi mintimis apie Grušo veikalų moralumą ir filosofinį krūvį, pasakojo apie apsilankymus rašytojo namuose 1985–1986 metais.
Teatrologė Elvyra Markevičiūtė priminė susirinkusiems režisieriaus Gyčio Padegimo „Gintarinės vilos“ pastatymą, aktoriaus Algimanto Masiulio sukurtą Dominyko Žigo vaidmenį. Apie šio dramos personažo suvokimą 2005 m. aktorius yra pasakojęs muziejininkėms:
Atsimenu, gastroliavome Vilniuje. Grimo kambaryje Gytis Padegimas, Kazragytė ir aš užsidarydavom ir dienos metu, iki pietų, jau pradėdavom skaityti tą pjesę. Aš gana greitai perpratau vaidmenį, supratau, kad galima dar raustis ir gilyn, gilyn, gilyn. Pajutau, kad jis kalba tokius „vertikalius“ dalykus, kurie man yra artimi, brangūs ir pažįstami iš Miltinio mokyklos... Ir man tai buvo artima, vaidmuo labai patiko. Aš supratau, kad tai yra uždelsto veikimo bomba to Dominyko Žigo viduje ir žinojau, kodėl jis paverstas pusiau šizofreniku, – kad autorius po tuo tekstu galėtų paslėpti savo tikrąjį požiūrį apie aplinką, kurioje jis yra priverstas gyventi ir kurti. Aš tai suvokiau, bet kartą leidausi į vizitą pas Grušą, ten, į Kalniečių gatvę. Aš norėjau Grušo paklausti, kodėl tame sakinyje yra taip pasakyta…  Aš norėjau „užsitvirtinti. Nujaučiau, kodėl, bet, manau sau, dar įsitikinsiu, galbūt jis dar padės, pagilins...
Teatrologė E. Markevičiūtė apžvelgė režisieriaus Jono Jurašo „Barboros Radvilaitės“ pastatymus – senąjį (1972) ir naująjį (2014), kalbėjo apie nepamirštamą Rūtos Staliliūnaitės vaidmenį. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas spektaklis randa savo žiūrovą.
Garsiosios poetinės dramos autorius kažkada teigė: „Barborą Radvilaitę“ seniai svajojau parašyti; žavėjo mane Barbora, kuri buvo verta aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo; būdama nepaprastai graži ir žavinga, maištavo prieš pasaulį ir nušvietė jį savo vidiniu spinduliavimu; tokiems neatleidžiama. Žavėjausi didžia ir tragiška Žygimanto Augusto ir Barboros meile – meile, kuri alsuoja kančia ir galbūt didžiausia mintimi. Kiekvienu metu galėjau tą tragediją parašyti ir tikriausiai būtų išėjusi tokia pat... Rašymas yra savęs atidavimas; ir juo su didesniu entuziazmu ar su didesne kančia tai daroma, juo geresnis rezultatas. Tai amžinai gyva kūrybos dvasia; ji – svarbiausias šaltinis, pradžia ir priežastis; nuo jos prasideda menas.
Minėjimą sušildė rašytojo vaikaičio architekto Algimanto Kančo ir jo žmonos architektūros istorikės Jolitos Kančienės spalvingi pasakojimai apie senelio ir prosenelio Grušo santykius su šeimos nariais, apie jo požiūrį į gyvenimą ir kūrybą.
Atminimo vakare skambėjo smuikininkės Jurgitos Gelūnaitės-Tervydienės ir pianistės Silvijos Petkevičiūtės muzikinė programa. Svečiai apžiūrėjo naujausių muziejuje eksponuojamą Kauno moksleivių kūrybinių darbų parodą „Gyvenimas – tai stebuklas. Barboros istorijos“. Muziejininkės priminė, kad perkopus į trečią dešimtmetį nuo rašytojo mirties, Juozo Grušo gerbėjai vis dar sulaukia jo knygų ir novelių vertimų į užsienio kalbas, profesionalių ir mėgėjų teatrų pastatymų, kad jo artimieji ir bičiuliai vis dar dovanoja muziejui eksponatų, menančių įdomų ir turtingą Lietuvos šviesuolio gyvenimą.

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal