Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

GIMTADIENIO DOVANA MIRUSIAM POETUI

Vasario 26 dieną  kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius būtų šventęs savo aštuoniasdešimt pirmąjį gimtadienį. Deja, realiam gyvenime jo laikas sustojo ir mūsų atmintyje jis visada liks šešiasdešimt trejų. „Dar užklos mane upė“ – viename iš eilėraščių rašė jis. Ši metafora iš Ričardo Mikutavičiaus eilėraščio tragiškai įsikūnijo jo paties likime, kai 1998 metų liepos 1 dieną jį priglaudė Nemunas. Pranašinga buvo ir kita jo poezijos eilutė: „be mano veido auš diena“ (praėjo jau beveik 18 metų nuo R. Mikutavičiaus žūties), tačiau jis suklydo teigdamas, kad „niekas mano žodžiais nekalbės“. Jis neužmirštas ir jo poetinis žodis, tiesa – tariamas kitų lūpomis, vis dar skamba įvairiose auditorijose. Štai ir vasario 24 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko literatūros vakaras „Žydėjimas Dievo delne“, skirtas kunigo, poeto, teologijos mokslų daktaro, Kauno garbės piliečio Ričardo Mikutavičiaus gimtadieniui paminėti.
Rašytoja Aldona Ruseckaitė pradėdama vakarą pasidžiaugė, kad R. Mikutavičiaus gimtadienio paminėjimai muziejuje palaipsniui tampa tradicine švente kaip ir pasaulinė poezijos diena, Poezijos pavasario renginiai ar kasmetiniai moterų kūrybos ir muzikos vakarai. Ir didžiausias to kaltininkas yra verslininkas, visuomeninės organizacijos „Gonsilia academica“ valdybos pirmininkas ir tiesiog geras R. Mikutavičiaus draugas Vytautas Motiejūnas, kuris kiekvienų metų vasario pradžioje atbunda kaip pirmas pavasario pranašas ir imasi R. Mikutavičiaus gimtadienio paminėjimo organizacinių reikalų. Kaip jau įprasta veiklos žmonėms, V. Motiejūnas vakaro metu kalbėjo mažai – tik padėkojo susirinkusiems ir atlikėjams ir pasidžiaugė, kad vakaras vyksta Maironio namuose, kur dar galima pajusti R. Mikutavičiaus taip mėgto lietuvių poezijos patriarcho aurą.
Muziejuje saugomas vienas iš R. Mikutavičiaus arnotų, kurį jis vilkėdavo aukodamas mišias. Ant jo priekio baltais dažais užrašyti kunigo-poeto žodžiai: Žaizda ir naktis Dievu virsta. R. Mikutavičius poetas dažnai vartojo žaizdos kaip pirmapradės žmogaus kaltės ir kartu Dievo palaimos metaforą. Pradėjęs paprastutėmis patriotinėmis eilėmis, vėliau jis natūraliai pasuko religinės meditacinės poezijos link. Menas, ypač poezija jam buvo didžioji išraiška to, kas yra širdyje. Šiuo metu Vytauto Motiejūno ir rašytojo Petro Palilionio pastangomis surinktos ir išleistos turbūt visos kada nors R. Mikutavičiaus parašytos poezijos eilutės. (Labai gaila, kad tokių draugų neturėjo dauguma Anapilin išėjusių mūsų poetų). Tačiau, jau turbūt nieko nestebinantis paradoksas – surinkta ir išleista viskas, o kritikai sutartinai tyli.
Natūralu, kad vakare, skirtame poeto atminimui, turi karaliauti poezija. Ne išimtis buvo ir šis vakaras – skaitovės Vidos Mickuvienės lūpomis į susirinkusius bylojo į eilėraščio formą įvilkta meditacinė kunigo-poeto dievoieška. Skaitovė ir pianistas Darius Kudirka atliko, kaip įprasta sakyti, literatūrinę-muzikinę kompoziciją, skirtą R. Mikutavičiaus atminimui. Publika V. Mickuvienę sutiko labai šiltai, gal net šilčiau nei kartais sutinkami profesionalūs aktoriai Maironio namuose. Neabejotina, kad mėgėjai turi vieną akivaizdų pranašumą – tai neapsimestinis nuoširdumas, kuris dažnai ir skeptikus priverčia geranoriškai šypsotis. Be to, ar daug  poetų gali pasigirti skaitovais, kurie galėtų beveik valandą mintinai deklamuoti jų eiles.
Vakaras ilgai neužtruko. Geriau tegul manęs pasigenda, nei nusibosčiau, – kažkada R. Mikutavičius yra pasakęs A. Ruseckaitei. Būdamas subtilus žmogus, jis turėjo ypatingą formos ir proporcijų jausmą. Pabaigoje pacituosiu ištrauką iš paties skaidriausio (V. Mickuvienės nuomone) R. Mikutavičiaus eilėraščio „Tėviškė“: blyksi virš gryčios / šiaudas ruginis, / gandralizdis pilnas vaikų – / žemės šventos vidurys. // tvoros eglinės / aplink lauką aplytą, / viską, kas rengia, maitina – / metų visų pakraštys. // po liepa gėlėta, šventųjų paveikslais, / ties duona šviežia – / tylon įvyniota palaima.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal