Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
31
gegužės
2020

GEGUŽĖS 21-OJI – JUOZO GRUŠO MIRTIES DIENA

Rašytojas gyveno Kaune, Žaliakalnyje. „Ponas Grušas eidavo pasivaikščioti visuomet tuo pačiu dienos laiku – žiemą ir vasarą, ir visuomet tomis pačiomis gatvelėmis“, – prisimena senieji Kalniečių gatvės gyventojai. „Apsukdavo ratą ir lėtai, oriai sugrįždavo namo. Jei nepasirodydavo, tai žinodavom, kad rašytojas serga ar blogai jaučiasi“.
Jau trisdešimt ketverius metus Žaliakalnio literatūros klasikas nebeišeina iš savo medinio namelio po beržais, nebesigroži seno sodo spalvomis, nebesidalija savo šviesia šypsena ir gerų akių spindesiu.
Laikas išblukino kai kurių žmonių prisiminimus apie rašytoją Juozą Grušą (1901–1986), bet gausi ir svari kūryba jau daugelį metų yra mūsų tautos dvasinio gyvenimo savastis. Savitą žodį taręs novelistikoje, stambiojoje prozoje, jis išvarė plačią vagą dramaturgijoje, palikęs mūsų teatrams klasikinių, nesenstančių ir neprarandančių aktualumo kūrinių.
Rašytojo talento dosnumą, meninių ieškojimų įvairovę, jo taurios asmenybės išskirtinumą liudija Juozo Grušo namuose įsikūrusiame memorialiniame muziejuje saugomi kūrėjo turtai – rankraščiai, dokumentai, knygos, fotografijos, jį pažinojusių žmonių prisiminimai. Didžiausi eksponatai tikrąja to žodžio prasme – rašytojo namas ir beveik vienuolikoje sodybos arų įveistas sodas taip pat turi savo istoriją.
Anot rašytojo vaikaičio garsaus Lietuvos architekto Algimanto Kančo (1954–2016) žmonos, architektūros istorikės Jolitos Kančienės, „Žaliakalnis tik XIX a. pabaigoje priskirtas Kauno miestui. Tačiau tuo metu čia buvo statoma nedaug – tarp lapuočių giraičių plytėjo laukai ir žemdirbystės plotai. Pro šiaurinę dalį nuo senų laikų šiaurės rytų kryptimi ėjusio kelio vietoje XIX a. viduryje nutiestas plentas į Peterburgą, XX a. pradžioje pavadintas Vilkmergės plentu, nuo 1919 m. – Ukmergės plentu, o ketvirtajame dešimtmetyje – Savanorių prospektu“.
XX amžiaus pradžioje sklypas šiaurės vakarinėje plento pusėje betermininės nuomos teise priklausė valstiečių Teodoros ir Marfos Ivanovų šeimai. Žemė buvo naudojama daržams. 1909 m. sklypo viduryje pastatyti keli nedideli mediniai trobesiai – gyvenamas ir ūkinis. 1928 m., pradėjus tiesti plentui lygiagrečią Kalniečių gatvę, jos trasa kirto Ivanovų sklypą pusiau. Namą reikėjo perkelti, bet dėl avarinės būklės to padaryti nebepavyko, tad varganą statinį teko nugriauti. Ivanovų turtą paveldėjusi Pelagėja Ivanovaitė-Direktorovienė pradėjo pardavinėti žemę. 1936 m. lapkričio 23 d. pirkimo-pardavimo aktu 1041 kvadratinio metro sklypą nusipirko Pulcherija Grušienė – Juozo Grušo žmona. Leidimą šiame sklype statyti namą statybos komisija buvo suteikusi jau anksčiau – tų pačių metų birželio 16 d. Pagal statybos techniko Jono Miknevičiaus projektą namas turėjęs būti vieno aukšto, vieno buto, šešių kambarių.
Rašytojo J. Grušo namas yra tradicinio sodybinio tipo, gana patogiai išplanuotas. Pulcherijos ir Juozo Grušų teigimu toks namo projektas buvo paties rašytojo sumanytas, statybos techniko J. Miknevičiaus tik nubraižytas. Namas stovi kiemo gilumoje, nutolęs nuo gatvės. Jį supa ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įveistas sodas, o šalia pastato prigludę keturi didžiuliai beržai. Dabar belikę trys, vieną teko nupjauti...
Abipus tako du suoleliai po arkos formos pavėsine – „rozenbogenu“. Šis kiemo statinys – taip pat Grušo idėja, tik įgyvendinta jau pokario metais. Vijokliais apaugusioje pavėsinėje mėgdavo pasėdėti rašytojas su žmona, čia ne kartą prie šeimininkų prisijungdavo ir apsilankę svečiai, aplink kojas glaustėsi vienas ar net keli augintiniai, dažniausiai dideli, gražūs ir, anot šeimininko, kvaili ir meilūs šunys.
Šiuose namuose rašytojas su šeima gyveno nuo 1938 iki 1986 metų. Tik nuo 1942 iki 1949 metų teko apsigyventi žmonos tėviškėje Joniškyje, tik retsykiais apsilankyti ir kiek pagyventi tikruosiuose namuose. 1949 metų vasarą į Kauną sugrįžo šeimos tėvas su dukra Algimanta-Marija ir dviem sūnumis – Vytautu ir Sauliumi, o Grušienė – tik vėlyvą rudenį, nes jai teko pasirūpinti maisto atsargomis, kad šeima nebadautų gyvendama mieste. Apie tvirtavalės, darbščios, rūpestingos moters pastangas padėti išgyventi sunkų pokarį savai šeimai ir po Grušų stogu prisiglaudusiais poniai Elenai Jakševičienei (Alantienei) ir jos sūnui Šarūnui liudija Kalniečių gatvės namus 1949 metų rugsėjo pabaigoje pasiekęs Pulcherijos Grušienės laiškas:
„Kada grįšiu dar nežinau… Nors Jūs man labai rūpit, bet apsieikit kaip nors vieni, nes aš noriu nusipirkti daugiau javų ir susimalti. Obuolių pardaviau ir svarbu – dar parduosiu ir nusipirksiu javų duonai ir pašarui nors obuoliai rinkoj labai pigūs… Sauliukui nupirkau batukus su auliukais, kainavo 78 rb., būčiau ir Vytukui nupirkusi, bet bijojau, kad jam bus per maži, o didesnio numerio nebuvo. Nupirkau 1,5 cnt kviečių, 1 rugių ir 1 miežių. Tu man kaip gali greičiau parašyk, kiek ko nupirkti ir kiek nuvežti. Aš galvoju rugių kokius 6-7 centnerius. Manau su pinigais susitvarkysiu.
Bučiuoju Tave ir vaikučius, linkėjimai poniai ir Šarūnui.
Mama“.
Pulcherija į Kauną grįžo sunkvežimiu, kuris vežė karvutę, paršelius, pulką vištų, iš Joniškio ūkininkų nupirktus javus, daržoves ir kitas gėrybes. Ir ne be reikalo. Grušo sveikata pašlijusi, įsidarbinti nebegali, rašyti nepajėgia. Sūnūs paaugliai vis alkani, o septyniolikmetė dukra jau gimnazistė, svajojanti apie gražesnę suknelę, naujus batukus. Laimė, kad Grušienei pavyko įsidarbinti, tad ir šeima sotesnį kąsnį turėjo, ir varganam kaimynui lėkštė sriubos visada atsirasdavo. Apie tuos laikus ne kartą prisiminė Grušų namų gyventoja Elena Jakševičienė (visi ją pagarbiai vadino ponia). Moteris pasakojo, kad P. Grušienei susiradus darbą, namų ūkio darbai užgulė rašytojo pečius, nes jis tuomet nedaug laiko tegalėjo skirti kūrybai, nes teko darbuotis kūriku – kūrenti visas namų koklines krosnis, prižiūrėti gyvulius ir t. t. Tik bėda, kad karvės pamelžti nemokėjo. Tad rytą vakarą graudžiai juokingas ritualas – Grušas aprengia žmoną, pats užsimeta palaikę skrandutę ant pečių ir su kibirėliu rankoje palydi melžėją į tvartą. Paskui išdidžiai parneša pilną milžtuvę į namus. Ruošiama vakarienė…
Daug nerimo ir baimės teko ištverti pokario metais, kai anot Elenos Jakševičienės, Grušų namuose glaudėsi kelios buvusių tremtinių šeimos ir vis dar besislapstantys nuo valdžios represijų žmonės, o milicininkas nuolat netikėtai ateidavo patikrinti gyventojų registracijos. Grušas dažniausiai atsipirkdavo penkrubliu. „Tas namas Kalniečių gatvėje buvo kaip pirštinė, visi kambariai apgyventi, o šeimininkai nė vieno nevarė, neskubino išsikraustyti, visais pasirūpindavo, nuo milicijos „išsukdavo”. Vėliau likome tik mudu su sūnumi Šarūnu, – prisiminė svetingų namų gyvenimą ponia Elena 1993 metais.
J. Grušas atsigavo, sutvirtėjo, perkopęs į antrąją savo amžiaus pusę. Šeštojo dešimtmečio viduryje, kai buvo pasmerkta daugelis dogmatinių koncepcijų literatūroje, kai imta siekti gilesnio tikrovės vaizdavimo, sutelkti dėmesį į asmenybę, rašytojas paskelbia programinį straipsnį, kuriame buvo suformuluoti reikšmingi teiginiai apie konfliktą kaip svarbiausią dramos elementą, apimantį visas žmogaus prigimties, dvasinio gyvenimo ir socialinio elgesio sferas. Dramaturgas po ilgo tylėjimo, nors ir pasiteisinto liga, pagaliau ryžosi Panevėžio dramos teatrui įteikti savo pjesę „Dūmai“, kurios premjera įvyko 1955 metų pavasarį. Pasirodė teigiamos recenzijos spaudoje, kultūros ministerijos ir rašytojų sąjungos paskelbtame konkurse pjesė laimėjo trečią premiją. Tais pačiais metais sukuria smagų vodevilį saviveiklos teatrams „Nenuorama žmona“, o 1956 m. į Kauno muzikinio dramos teatro repertuarą įtraukiama istorinė tragedija „Herkus Mantas”. Režisierius Henrikas Vancevičius (1924–2014) ir visa teatro bendruomenė iškėlė į sceną stiprios herojinės įtampos ir aukščiausio meniškumo spektaklį, atskleidusį jo autoriaus talento jėgą. Aktorė Danutė Juronytė (1933–2015), šiame spektaklyje sukūrusi Kristinos vaidmenį, pasakojo, kad statydami „Herkų Mantą“ visi teatro žmonės dirbo tarsi viena šeima ir ne kartą artistai su režisieriumi yra atvykę į dramaturgo namus pasitarti dėl pastatymo ketvirtą valandą ryto. Iš miego prikeltas autorius sutikdavo svetingai, pavaišindavo, o dėl pjesės teksto pakeitimų niekuomet neprieštaravo.
Apie J. Grušo meilę teatrui ir aktoriams, apie kai kuriuos mistiškus sutapimus liudija dramaturgo dukros Algimantos-Marijos Tamošiūnienės (1933–2004) prisiminimai: „Po karo Kaune mes labai sunkiai vertėmės, tėvas buvo paliegęs, beveik nerašė, tik vieną kitą vertimą iš rusų kalbos Jaunojo žiūrovo teatrui pasiūlydavo. Labai nudžiugome, kai jam išvertus A. Ostrovskio pjesę „Nebuvo nė grašio, staiga šeštokas“, gyvenimas po truputį ėmė gerėti. Po „Herkaus Manto“ pastatymo tėvas atsigavo, teatrai ėmė statyti jo dramas, leidyklos – leisti knygas… Grušas buvo gyvas aktorių meile ir dėmėsiu – daugelį metų bičiuliavosi su Kauno ir Panevėžio teatralais, aplankydavo jį ir klaipėdiškiai, ir vilniečiai. Grušas labai vertino aktorių ir režisierių darbą ir jų talentą…
Man labai įstrigo atmintin, kai 1986 m. prie tėčio karsto per laidotuves garbės sargyboje stovėjo režisierius Juozas Miltinis, nors pats labai blogai jautėsi. Jis net apalpo…“
Juozo Grušo vardu pavadintame memorialiniame muziejuje Kalniečių gatvėje gimė visi rašytojo dramos veikalai (saugoma 28 dramos veikalų rankraščiai), daugybė novelių, straipsnių. Čia apie ilgą ir įdomų gyvenimą pasakoja iš tolimiausių kraštų ir Žaliakalnio kaimynų atkeliavę laiškai, rašytojo namuose saugomas visas jo memorialinis palikimas.
Nors ir po mirties, rašytojui J. Grušui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. Šilainiuose yra jo vardu pavadinta gimnazija ir gatvė. Tai mūsų reveransai Žaliakalnio klasikui. O jis pats, nemėgęs iškilmingų minėjimų, pompastiškų renginių ir linkčiojimų, ko gero tik pasakytų kaip ir prieš daugelį metų, kad „rašymas yra savęs atidavimas“.
Ilga, sekinanti sveikatą, atimanti begalę dvasinių jėgų kūrybinė veikla, vyro, tėvo, senelio, visų didelės šeimos narių rūpintojo pareigos ilgus metus buvo Grušo gyvenimo Kaune, žalioje Kalniečių gatvėje palydovės. Ir tik kaip saulė pro debesį gyvenimą paįvairindavo ir nušviesdavo teatro premjerų šurmulys, pilnos žiūrovų salės, plojimai, gėlės, palankios recenzijos spaudoje, įdomios diskusijos rašytojų ir teatralų sambūriuose. Kasdienio gyvenimo rutina niekada neišblukino likimo Juozui Grušui dosniai atseikėtų dovanų – talento ir išminties, kūrybinės sėkmės, tikro, nuoširdaus kuklumo ir didelio žmogiško orumo.
 

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal