Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

FRONTO ANGELAS ATNEŠĖ SĖKMĘ

Lapkričio 5 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje padvelkė Žaliakalnio žavesiu. Jis sklido iš ką tik sukurto filmo kadrų, žaliakalniečių ir kitų poeto gerbėjų, gausiai susirinkusių į naujos Edmundo Janušaičio poezijos knygos „Fronto angelas“ pristatymą, iš skaitomų eilių, dainų, iš Gintauto Velykio muzikinių improvizacijų, gitaros skambesio, iš retro ir modernumo sąlyčio, iš besišypsančių muziejininkių veidų, gėlių, grakščių judesių...
Per daug gilu
kad pasakytum tiesą
iš tolo kylančią
tarsi skraiduolę žuvį
virš nesančio vandens
kuris turėtų būti
ten
kur tavęs nėra
galbūt
ir neturėjo būti.
Šį vakarą karaliavo autoriaus skaitoma poezija, todėl trokštantiems ją analizuoti, kritikuoti ar iš paskutiniųjų stengtis įspėti užslėptus kodus buvo išties nelengva. Gal todėl Aldonos Ruseckaitės, Enrikos Striogaitės ir Vlado Vaitkevičiaus pasisakymai tarytum ėmė ir paskendo tirštame rudens rūke, grubiai atsitrenkė į senų Žaliakalnio namų pastoges, grindinį, aptrupėjusias plytas, pradingo kaminuose, medžių viršūnėse, apleistuose kiemuose...
„Kodėl knygą pavadinai ne tiesiog „Frontas“, o „Fronto Angelas“?“ – klausė Enrika. Jai Edmundas visada asocijuojasi su maištu, kova, laisve... Poetas atsakė: „Fronto angelas visada eina prieš tave, jis skina tau kelią per brūzgynus, prarajas, apsaugo nuo pavojų, neša sėkmę.“
Knygos dailininkas, filmo autorius ir garso improvizatorius G. Velykis prisipažino, kad jam įdomu kūrybiškai bendradarbiauti su Edmundu. „Iš pradžių buvo tik kažkokie pakvailiojimai, o paskui atsirado rimtesni dalykai, šis mudviejų Žaliakalnio filmavimas dar nebaigtas...“ Deja, visi, kurie norėjo pamatyti Edmundo namą Žaliakalnyje, nusivylė. Taip ir liko mįslė, kodėl jis nepateko į filmo kadrus? „Žinot, čia kaip belaukiant Godo“, – pajuokavo poetas.
„Fronto angelas“ – dvyliktoji E. Janušaičio poezijos knyga. Ji tęsia ir papildo pernai išėjusios poeto knygos „Nesupakuotieji“ tematiką, stilių. Filosofiškai apmąstoma praeitis, vertinamas gyvenimo, būties trapumas. Poetas rašo daug ir neketina sustoti. „Poeziją pirmiausia reikia išgirsti, o tik paskui užrašyti. Rašyti proza sunkiau, tai didelis darbas, o eilėraščio reikia laukti, kartais ilgiau, kartais trumpiau“, – teigė E. Janušaitis.
Atrodo, kad ir vakaro klausytojai išgirdo E. Janušaičio eiles, išgirdo ir įsileido į savo sielos namus. Atrodo, kad visiems čia talkino mistinis Fronto angelas, nešantis sėkmę.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal