Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
spalio
2018

„ESU ŽEMAITIS, KAUNIETIS IR NE KALAKUTAS“

Maironio lietuvių literatūros muziejus kvietė į sukaktuvinį poeto, vertėjo Algimanto Mikutos vakarą su dviem naujausiomis knygomis – „Kelias į Laumes“ ir „Septynios širšės“. Gegužės 13-ąją, deivės Mildos dieną, poetas, vertėjas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalio kavalierius, 1979-ųjų Poezijos pavasario laureatas Algimantas Mikuta šventė 75-ąjį gimtadienį. Anot rašytojos Aldonos Ruseckaitės, triukšmingai atšventęs gimtadienį, bent dvi savaites turi pailsėti. Ji perskaitė Lietuvos Prezidentės sveikinimą A. Mikutai, kuriame linkima „kuo dažniau aplankančio įkvėpimo.“ A. Mikuta – labai dainuojamas. Žinomos dainos – „Gyvenau be laikrodžio“, „Žalios vyšnios“ ir daugybė kitų. Sunku visas ir suskaičiuoti, jų yra virš septyniasdešimt. 1958-aisiais pradėjo spausdinti eilėraščius, parašė virš dvidešimt knygų, gavo visokiausių premijų. Naujausia – Dionizo Poškos literatūrinė premija už A. Mikutos knygą „Kelias į Laumes“, kurią 2017-aisiais išleido „Kauko laiptų“ leidykla. Premija bus įteikta Bijotuose prie D. Poškos Baublių muziejaus. A. Ruseckaitė sakė, kad ten visi baubs susirinkę ir sveikins.
Aktorius Dainius Svobonas skaitė eilėraščius iš A. Mikutos naujausios knygos „Septynios širšės“, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Eilėraščiai „Didžėjus“, „Anų laikų docentas“, „Emigrantai“, „Dar apie gelmes“, „Kalakutas obely“. Dabar esu naminis paukštis. / Kalakutas. / Po nosim burbu kažin ką, / kol neužeina / pasaulinis siutas / ir mesteli aukštyn / obels šaka. / Ne tam į obelaitę užplasnoju, / kad man iš ten / vaizdelis malonus, / o tam, kad nelaimingiems keturkojams / priminčiau, kad turiu sparnus. / Didieji šaiposi, / o mažesni privengia, / aptarinėja, pasitraukę atokiau, / mėgdžioti bando: / murkia, baubia, žvengia. / Nė vienas nesupranta, / ką aš pasakiau. / Iš įpratimo burbu, / iš kvailo įsiutimo, – / gal mano burbesys / saldybes nubaidys. / Visi, kurie gražiai čiulbėjo, / pamažu užkimo. / Esu naminis paukštis. / Bet ne gaidys.
Rašytoja A. Ruseckaitė klausė A. Mikutos – kodėl septynios širšės, gal poetui patinka širšės? A. Mikuta atsakė, kad jam nepatinka širšės, sykį jos visos septynios sukosi aplink mano galvą, bet aš likau gyvas.
„Septynių širšių“ redaktorė Janina Riškutė dėkojo aktoriui už pasirinktus eilėraščius ir jų perskaitymą. Ji kalbėjo apie ilgą kelią nuo pirmosios A. Mikutos knygos „Gėlės braižykloj“ iki „Septynių širšių“. Poetas romantiškas, bet realistas, ironiškas ir blaiviai mąstantis, pastebintis aktualijas, mokantis dinamiškai pakalbėt. Šioje knygoje, anot redaktorės, daugiau asmeniškų pastebėjimų, bandymų susivokti, kas vyksta aplink. Anksčiau pasaulis buvo paprastesnis, dabartinė tikrovė nebepažini, lyrinis subjektas nežino, kas čia dėl to kaltas. Tikrovė labai fantasmagoriška. Visur teatras, pasaulis veidmainiškas. Tikra gal tik kūdikio ašara ir senio lazda. A. Mikutai visados buvo svarbios vertybės – moralė, meilė, sąžinė...
Poeto eilėraščiuose esama paradoksų, absurdiškos situacijos alegoriškai suformuluotos. A. Mikuta – ironijos meistras. Jis ir socialinių reiškinių stebėtojas. Poetas stebi jaunąją kartą, bando suprasti, kodėl jie tokie aršūs, kodėl puola...
Gražus poeto mokėjimas matyti viską – ir ožką, ir žąsis, vištas ir žiedus. Štai eilėraštis „Balta ir žalia“. „Pradžia birželio, / žaluma dar neišblėsus, / tik priberta nesigailint / baltų žiedų: / kraujažolių pakrūmėse, / kvapių jazminų, / bijūnų ir lanksvų. / Šeivamedis pašlaitėje, / balta erškėtrožė / prie vištų gardo, / kur visos vištos / baltos be dėmelės, / kaip išskalautas kaspinas / žolėj žąsų vora, / o pats didžiausias / švytintis žiedynas – / tai baltos ožkos, / lipančios į medį, / lyg putinas galudaržy, – / vieni žiedai.
J. Riškutė teigė, kad iš A. Mikutos eilėraščių veržiasi spalvos, daug vaikiškumo, gyvybės šėlsmo. Valiūkiškumas, gyvenimo geismas, vyro ir moters santykiai, moterų peizažai arba portretai – visa tai labai gyva. Jauni poetai galėtų mokytis iš A. Mikutos. Jaunųjų pasaulis susiaurėjęs iki fiziologijos.
Paskui D. Svobonas skaitė eilėraščius iš knygos „Kelias į Laumes“. Paskaitė eilėraščius „Degimai“, „Keliauju po išvaikščiotas pilis“, „Mūsų miestelis“, kuris skirtas režisieriui G. Padegimui. Tada miestely buvo dvi siuvėjos, / viena šluba, kita pusiau akla. / Vanduo per užtvanką pakalnėj liejos, / ant kalno skambalavo mokykla. / Malūnas nebedirbo, šulėj rodė kiną, / po kino mergos šoko su mergom. / Kas nepanoro eit į davatkyną, / tas vasarą ropodavo vagom. / Suprantama, bažnyčia raudonavo / miestelio vidury kaip visada. / Giedoriai gėrė, kunigas šveplavo, / o vaistininkas buvo su barzda. / Žmoneliai čia bučiavosi, čia pyko, – / gyvenimas languotas kaip skara. / Miestely buvo daug gražių dalykų, / užvis gražiausia – kapinių tvora.
Redaktorius Viktoras Rudžianskas kalbėjo apie kauniečių poeziją – tai speciali poezijos rūšis. Minėjo V. Baltuškevičių, G. Patacką, G. Cieškaitę. Kai perskaitė A. Mikutos „Verandą“ V. Rudžianskui atrodė, kad grimzta Algimanto laivas, o knyga „Keltininkas“ pakėlė. Redaktorius akcentavo A. Mikutos išmintį. Knyga „Kelias į Laumes“ liko nepristatyta, nes poetas rašė kitą knygą. Ką Algimantas veiktų be poezijos? Jam labai verta leisti knygas „Kauko laiptų“ leidykloje, nes knygos premijuojamos. V. Rudžianskas linkėjo poetui A. Mikutai išleisti iki 30 knygų. Jei daugiau – niekas neskaitys.
 A. Mikuta sakė, kad A. Baltakis ir V. Kukulas jam įpiršo tokią mintį, kad nereikia imti į galvą, ką rašo ar šneka kritikai. Kartais susierzinu, bet neimu į galvą. Satyros mokausi ne iš B. Januševičiaus , o iš Vl. Šimkaus, A. Gustaičio. Jie nepavyti... Jis šnekėjo apie balabaikas, dainuškas, kurios poetui uždirba sviestą ant duonytės. Žemaičiams balabaikos labai svarbios.
Poetas pasakojo apie knygos „Kelias į Laumes“ parašymą ir perskaitė kelis eilėraščius. Eilėraštis, kurio pavadinimas toks kaip ir knygos yra gerai išsijotas. Ji dviračiu važiavo į Barstyčius, / jis mynė maudytis į Laumių ežerėlį. / Pusiaukelėje teko prasilenkti, / prasilenkiant užkalbinta jinai sustojo / ir ėmė aiškint, kur tas ežerėlis. / Abudu buvo vasarojantys studentai, / prisėdę pagriovy susipažino / ir nuriedėjo kožnas savo pusėn, / tiesa, sutarę susitikt sekmadienį Sedoj. / Taip susiėjo / mano motina / ir mano tėvas.
Sukaktuvinį vakarą gražiai užraukė A. Ruseckaitė, nes, anot A. Mikutos, ji moka tą padaryti. Ji perskaitė poeto interviu, kuriame jis pasakoja apie buvimą gimtojoje Žemaitijoje, kur nepatyrė jokio separatizmo, apie šaknų geležinę kantrybę, lapų ir žiedų trumpą gyvenimą...
Vėliau pasipylė sveikinimai, medaliai ir gėlės garbiam poetui. Atėjo išbandymų medaliais valanda. Kauno rašytojų sąjungos skyriaus pirmininkas V. Kiaušas-Elmiškis įteikė Algimantui Aleksandrui Mikutai J. Vileišio medalį, o G. Latakas nukaldino vienetinį medalį. Išdrožiau iš bulvės, atliejau iš metalo...
A. Mikutą sveikino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė B. Jonuškaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos direktorė G. Šorienė ir daugybė jo talento gerbėjų.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal