Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

EKSPROMTAS APIE EKSPROMTĄ

Balandžio 3 dienos pavakarę Maironio lietuvių literatūros muziejuje netikėtai padvelkė jūra, vasara ir atostogomis. Trys pajūrio rašytojos – Daiva Molytė-Lukauskienė, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė ir Rita Latvėnaitė-Kairienė, palikę tris tolerantiškus vyriškius – Lukauską, Kepenį ir Kairį – namuose su vaikais, išsirengė į kelių dienų turnė po Lietuvą. Išvakarėse pabuvoję Panevėžyje, ketvirtadienį jos surengė literatūrinį ekspromtą mūsų muziejuje, o kitą dieną planavo dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime Vilniuje. Vakaras buvo suorganizuotas trumpiausiu ir efektyviausiu būdu – užteko vieno Daivos Molytės-Lukauskienės (beje, buvusios kolegės – keletą metų ji dirbo dailininke-apipavidalintoja muziejuje) skambučio muziejaus direktorei, rašytojai Aldonai Ruseckaitei. Kiek netikėtai šis literatūrinis ekspromtas puikiai pavyko. Žinoma, gal pritrūko laiko vakaro reklamai ir klausytojų susirinko nedaug, tačiau, kita vertus, kokie tai buvo klausytojai! Vakare dalyvavo visas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vyriškių žiedas su esamais ir buvusiais valdžios organais (dabartinis pirmininkas Vidmantas Kiaušas Elmiškis ir ekspirmininkas Petras Palilionis). Kaip pasakė Daiva Molytė-Lukauskienė, „beveik kiekvienam šioje salėje galiu prieiti ir paspausti ranką.“ Bet, kiek teko pastebėti, kauniečiai rašytojai žavioms pajūrio kolegėms rankų nespaudė, o bučiavo. Taigi salėje vyko laisvas, neformalus pokalbis, „pertraukiamas“ kūrybos (eilėraščių ir prozos) skaitymo.
A. Ruseckaitė paprašė, kad kiekviena viešnia prieš pristatydama savo kūrybą pirmiausia apibūdintų savo santykį su jūra. Pirmoji – Daiva Molytė-Lukauskienė – prisipažino, kad po 20 metų gyvenimo pajūryje jaučiasi kaip žvejo žmona ir kad jai „niekad nepabosta klausytis jūros ošimo.“ Jos santykį su gyvenimu ir jūra turbūt geriausiai išsako trumpas filosofinis eilėraštis, išspausdintas naujausioje eilėraščių knygoje „Baltojo kiro giesmynai“ (Vilnius. Rašytojų sąjungos leidykla. 2012 m.):
Aš esu šiame krante
o krantas yra manyje
manyje yra krantas o
krante esu aš
aš esu krantas.
Beje,  ši knyga D. Molytei-Lukauskienei pelnė šių metų rašytojos Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už „knygoje pavaizduotus jautraus ir įdėmaus žmogaus išgyvenimus, savaime įgijusius savitų Klaipėdos krašto vaizdų ir spalvų.“ Knygą autorė (ji taip pat yra ir profesionali dailininkė –  Dailės akademijos absolventė) pati ir iliustravo. Paklausta apie poezijos ir dailės menų sintezę, D. Molytė-Lukauskienė prisiminė, kad vaikystėje jai teko dažnai lankytis vaikų poeto Martyno Vainilaičio namuose ir stebėti, kaip jo žmona Sofija iliustruoja savo vyro knygas. Tada ir atsirado noras vystyti ir apjungti šiuos du beužgimstančius savo talentus. Todėl natūralu, kad akademijoje savo mokslinio darbo tema ji pasirinko grafinę poezijos išraišką. „Kai nepaišau, tai rašau, o kai nerašau, tai paišau,“ – reziumavo D. Molytė-Lukauskienė. A. Ruseckaitė nesusilaikė ir šmaikščiai pridūrė: „o kai nedarai nei vieno, nei kito, tai kepi blynus...“
Tuo tarpu Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, nors gimimo ir vilnietė, pasijuto privilegijuota, nes kiekvieną dieną pro savo namų langus mato atvirą jūrą – „pačią jūros sielą“, kaip poetiškai apibūdino pati rašytoja. Įvairiapusė rašytoja – eilėraščių ir prozos vaikams ir suaugusiems, biografinių romanų apie Šatrijos Raganą ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę autorė – 2002 metais taip pat buvo įvertinta Ievos Simonaitytės literatūrine premija už eilėraščių knygą „Jos“ (Klaipėda. Libra Memelensis. 2002 m.). Vakaro metu ji paskaitė ištraukas iš savo naujausio romano „Maršalitas“ (Vilnius. Versus Aureus. 2013 m.), kuriame pasakojama apie vaiką, sergantį autizmu. Romano įvykiai perteikiami septyniolikmetės merginos akimis. „Aš pati esu naivi –  turiu tokių vaikiškų bruožų,“taip N. Kliukaitė-Kepenienė pakomentavo romano rašymo metodo pasirinkimą. Ji taip pat autoironiškai pasiguodė, kad, kaip ir D. Molytė-Lukauskienė, norėtų iliustruoti savo knygas: „jaučiu savyje bręstantį piešėjos talentą, bet niekas kitas to nejaučia. Bet vis tiek skrebenu, kol kiti pasako – dabar ieškosime dailininko.“ Rašytoja prisipažino: „dabar vis rašau vieną eilių knygą. Parašau, padedu, po metų vėl skaitau ir... išmetu.“
Rita Latvėnaitė-Kairienė pareiškė esanti grynakraujė klaipėdietė. Jūra jai pirmiausia asocijuojasi su vėju ir grįžtančių iš jūros artimųjų laukimo įtampa. Jos tėvas praeityje buvo jauniausias laivo kapitonas Lietuvoje, o teta – laivo virtuvės šefė. Pirmoji jos išleista knyga buvo poezijos – „mokiniai padovanojo (R. Latvėnaitė-Kairienė dirba mokytoja lituaniste „Aukuro“ gimnazijoje Klaipėdoje)  gražią užrašų knygutę ir liepė rašyti poeziją.“ Ilgametė mokytojos patirtis pasitarnavo R. Latvėnaitei-Kairienei ir kūryboje. Jos romanas „Šauksmas“ apie šiuolaikinės mergaitės vaikystę ir brendimo metus susilaukė jau dviejų leidimų (pirmoji laida – Klaipėda. Eglė. 2007 m.). Natūralu, kad su savo kūryba ji tapo laukiama viešnia daugelyje Lietuvos mokyklų. O vakaro metu R. Latvėnaitė-Kairienė susirinkusiems paskaitė ištraukas iš naujos savo novelės „Vogtos gėlės“.
Tuo tarpu kauniečiai rašytojai vyrai publikai išpažino savo asmeninius ryšius su pajūriu ir Klaipėda. Visus šokiravo Petras Palilionis pareiškęs, kad savo metu Klaipėdoje jam buvo siūlomas „namas ir galbūt žmona.“ Reikėjo tik sutikti tapti Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku. O rašytojas Rimantas Marčėnas pasirodo besąs Klaipėdos Kristijono Donelaičio mokyklos abiturientas. Jurgis Gimberis prisiminė neįvykusį ir drauge labiausiai pavykusį savo autorinį vakarą.  Dėl organizacinių nesklandumų (buvo pamiršta apie jo atvykimą) Klaipėdos rašytojų sąjungos patalpose jo vakaras neįvyko, tačiau šią nesėkmę su kaupu kompensavo literatūrinis-alkoholinis jo benefisas Nijolės Kepenienės namuose. Vakaro pabaigoje buvo priimtas sprendimas organizuoti atsakomąjį trijų kauniečių rašytojų (vyrų) vizitą į Klaipėdą ir nueita ragauti viešnių atvežto vyno.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal