Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
liepos
2019

EILINIS NEEILINIS „KAUKO LAIPTŲ“ VAKARAS

Kauno leidyklą „Kauko laiptai“ šiuo metu pagrįstai galime laikyti poezijos knygų leidybos Lietuvoje lydere. Vien per 2018 metus redaktoriaus ir poeto Viktoro Rudžiansko ir dailininkės Ingos Paliokaitės-Zamulskienės duetas išleido 11 (jeigu nesuklydau skaičiuodamas) naujų pradedančių ir jau žinomų autorių poezijos knygų. Reguliarūs tampa ir šių knygų pristatymai Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Paradoksas, tačiau, kaip ir visos ne sostinėje išleistos poezijos knygos, jos retai sulaukia aukštosios Vilniaus literatūrinės kritikos ir feisbukinių literatūros žinovų įvertinimo ar net elementaraus dėmesio. Žodžiu, stiprus centras visada nugali. Kaip pajuokavo žinomas uteniškis poetas Vytautas Kaziela, kuris kartu su kauniete Lina Navickaite lapkričio 22 dieną Maironio muziejuje pristatinėjo savo naujausias „Kauko laiptų“ išleistas poezijos knygas, „ir ko tik aš negavau...“ – turėdamas omenyje negautas literatūrines premijas.  
Žinoma, gautos ar ne literatūrinės premijos nėra poezijos knygų kokybės rodiklis. Poetai labiau vertina vadinamąjį vox populi, t. y. liaudies balsą. O šis, kaip paaiškėjo renginio metu, šį kartą abiem autoriams buvo palankus. Tiek V. Kazielos eilių knyga „Alyvmedžiai“, tiek L. Navickaitės „Po mirksnio atspėčiau“ buvo pagirtos jų redaktoriaus V. Rudžiansko, pradedančiosios kritikės Ievos Rudžianskaitės (niekam ne paslaptis – ji redaktoriaus duktė) ir renginį vedusios rašytojos Aldonos Ruseckaitės. O vox populi (renginio auditorija) savo palaikymą autoriams išreiškė šiltais plojimais, gėlių puokštėmis ir paslaptingomis dovanomis neperregimuose maišeliuose.
Kritikė I. Rudžianskaitė, kuri, pasak tėvo, savo refleksijas apie poezijos knygą užrašo tik tada, kai ši jai labai patinka, pasidalino savo įžvalgomis apie abiejų autorių knygas bei nurodė jų skirtumus ir panašumus. Tai buvo būtent refleksijos ir įžvalgos, nes jų autorė ir neturėjo tikslo parašyti literatūrinių recenzijų. Ji bandė pažvelgti į giluminius šios poezijos klodus. Jos nuomone, abi šias knygas vienija dievoieškos tematika, o skiria poetinės formos dalykai. Štai keletas pastebėjimų apie V. Kazielos knygą: jai būdingas asketizmas, taupi forma; esmė slypi nutylėjimuose; lyrinis subjektas yra klajūnas ir ieško gal namų, gal laukia mylimosios, gal eilėraščių užgimimo, o gal pasitinka neišvengiamą mirtį; jis pasmerktas vienatvei ir remiasi į savo „aš“ likučius; širdies įvaizdis simbolizuoja žmogaus egzistencijos šerdį, o likimas palygintas su kraujotaka; neaiški riba tarp sapno ir tikrovės; knygoje gausu mirties nuojautų ir figūrų; gyvos sąsajos su krikščioniškąja simbolika; laikas teka žemyn, bet ne į viršų ir t. t.  
L. Navickaitės knygoje, I. Rudžianskaitės nuomone, pagrindinė linija yra dievoieška, nors lyrinis subjektas nekelia tikėjimo klausimų. Šioje poezijoje iškeliamas tikėjimo silpnumo momentas – mažatikystė. Ne Dievo egzistencijos problema, o būtent mažatikystė.
Knygų redaktoriui V. Rudžianskui šių eilių leidimas ir darbas su autoriais suteikė daug malonumo. V. Kazielos eilių knygą jis apibūdino trumpai: tai ramybės ir išminties knyga. Knygos autorius buvo pirmas mano praktikoje poetas, kuris spaudė, kad kuo griežčiau taisyčiau. Jo eilėse pradingsta esamasis laikas, o atsiranda toks keistas būsimasis būtasis – tai, kas bus, jau buvo. Kalbėdamas apie L. Navickaitės eiles, V. Rudžianskas atvirai prisipažino, kad Linos poezija pranoko mano lūkesčius.
Patys eilių autoriai, kaip ir pridera kukliems poetams, nesileido į ilgas kalbas, o skaitė savo eiles – buvo mažakalbiai, bet ne mažatikiai. Jų poziciją galbūt geriausiai nusako šis V. Kazielos eilėraštis:
 
taisinėju paraštėse
ir pats
pasitraukiu
į paraštę
 
kaulus
perpučia vėjas
manęs neužstoja
kalnai
 
laikausi įsikibęs
į raudoną liniją
ir taip viskas aišku

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas.
Zenono Baltrušio nuotraukos.
 

Visa galerija
Atgal