Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
gegužės
2019

E. JANUŠAIČIO „SKYLĖTŲ AKMENŲ“ SUTIKTUVĖS

  Lapkričio 29 d. popietę, šaltą ir vėjuotą, daug literatūros gerbėjų rinkosi į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė žaismingai sveikino poetą Edmundą Janušaitį ir jo bičiulius: knygos dailininką Gintautą Velykį bei smuikininką Arūną Ambrazevičių.
  Edmundas Janušaitis dainavo savo kūrybos dainas, skaitė naujus eilėraščius, džiaugėsi keturiolikta poezijos knyga „Skylėti akmenys“ („Naujasis lankas“, 2018). „Mano senelis turėjo keturiolika vaikų“ – didžiavosi poetas, gal todėl ir parašė keturiolika poezijos knygų...
  Šiemet E. Janušaitis apdovanotas J.Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesų sala“.
  Edmundo kūrybai apibūdinti tinka J. Aisčio žodžiai apie savo draugą Antaną Miškinį: „Jo poezija yra labai arti tos žemės ir tos dienos, kur jis gyveno.“ J.Aistis rado dvi nuostabiai gražias A. Miškinio eilutes: „Niekur nėra tokio miško kaip mūsiškis, ant pušelių kaip varpeliai skamba šiškos“.  
  Kiekvienam poetui gimtinė visko pradžių pradžia, kūrybos įkvėpimas gimsta iš upelių čiurlenimo, o muziejininkai ekspedicijose ieško tų vietų, kur gimė eilėraščiai, kur buvo įsikūrę rašytojų namai. Edmundo gimtinė – Žaliakalnis, čia parašytos visos knygos. Knygoje „Žaliakalnio brukas“ rasime įdomų tekstą apie poeto jaunystę: „kažkas iš publikos paduoda gitarą ir aš sėduosi ant kėdės, „perlaužiu“ per pusę stovą ir ramiu balsu pradedu „krinta lapai ant negyvos žemės, blaško vėjas krintančius lapus, savo meilę Tau aš patikėjau, nors gyvenimas, kaip tas vanduo sraunus.“ Žaliakalnio motyvų rasime ir naujausiame rinkinyje „Skylėti akmenys“.   
  Eilėraštyje „Liūdnas / beveik nepastebimas“ Žaliakalnis primena Paryžių. „Ruduo Paryžiuje / Žaliakalnio bulvaruose nyku“. Subtilus rudens liūdesio jausmas, iš klasika tapusių S. Nėries eilučių „Ruduo Paryžiuj, šlapia“ peršoka į mylimo Žaliakalnio bulvarus, pilką lietuvišką paukštį ar žmogų: „kažkur tarp medžių krenkši senas piktas krienas“, liūdesys pereina į autoironiją: „ko vis pūties lyg būtum daiktas be vilties (...) toks akurat naivus“. Lyrinis subjektas pasišaipo iš paukščio, o gal iš savęs. Ironijos rasime dažname E. Janušaičio eilėraštyje.
  Lyrinis herojus subtiliai įprasmina kiekvieną dieną, kasdienybėje ieško filosofinių tiesų, gyvenimo prasmės.
  Edmundo poezija – tai stoiškas kalbėjimas apie skausmą, ribines situacijas be jokios pompastikos ir be lašo sentimentalumo. Kalbėdamas apie skaudžias netektis, autorius santūrus. Kūryboje prisimena išėjusius draugus: „Žaliakalnio bazaras“ skirtas Vytautui Tamoliūnui. „Neskubink laiko / jis / ir nelaukiamas / sugrįš / pro / suvešėjusią žolynų / šneką / (...) kad / pagyventų drobėse“ – primena nepakartojamą originalų tapytojo Vytauto Tamoliūno žolynų piešinį.
  Poezija šviesėja, lyrinis herojus subtiliai atlaidus. Kiekvienoje kasdienybės detalėje suskamba poezija.  
  Edmundo draugai skaitė jiems patikusius eilėraščius, renginyje kalbėjo rašytojai Nijolė Raižytė ir Stanislovas Abromavičius, muziejininkė Regina Mažukėlienė. Knygos dailininkas Gintautas Velykis rodė filmą apie E.J anušaičio sodą, kuriame poetas su draugais statė rodykles į svarbiausias Žaliakalnio vietas.
  Renginį vedė rašytoja A. Ruseckaitė. Atlikėjams plojo bardo žmona Neringa Janušaitienė, prozininkas Petras Venclovas su žmona Gražina, poetas Vidmantas Kiaušas–Elmiškis, Milda Kiaušaitė, poetas Vladas Vaitkevičius, bibliotekininkė Regina Markevičienė ir gausus žaliakalniečių būrys.
 

     Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė.
Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal