Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2018

DVI NAUJOS PIRMOSIOS KNYGOS – TURĖTŲ PATIKTI...

Du autoriai ir dvi pirmosios knygos vienu metu – ne itin dažnas reiškinys Maironio namuose. Tačiau rugsėjo 5 d. vyko kaip tik tokios sutiktuvės: savo pirmąsias knygas „Skyrybos ženklas“ ir  „Įelektrinto piemens“ pristatė  Karolis Bareckas ir Tomas Vyšniauskas. Veiksmas prasidėjo netikėtu vakaro vedėjos Aldonos Ruseckaitės klausimu, ar skaito nūnai jauni žmonės poeziją? Klausimas paprastutis, o atsakyti nėra lengva. Knygų redaktorius ir leidėjas Viktoras Rudžianskas, nesiimdamas atsakyti už visą jaunimą, pasakė gerai žinąs, jog, tie kurie rašo ir leidžia knygas, tikrai skaito.
Redaktoriui – pirmumo teisė aptarti leidinius. Pasak jo, Karolio knygoje – įstabus jauno žmogaus gyvenimas, jo trumpą aprašą autorius pateikia anotacijoje: „Žavėjausi astronomija, vėliau studijavau filosofiją, o pastaruoju metu įnirtingai naršau pasaulį. Keliavau po Aziją ir Centrinę Ameriką, dirbau Indijoje, savanoriavau pabėgėlių stovykloje Kroatijoje bei braidžiau po Himalajų sniegynus. Mano santykis su poezija visada buvo komplikuotas. Kartais labai jos nekęsdavau, o kartais negalėdavau be jos gyventi. Tarp kintančių pomėgių ir tapatybės paieškų ji jau daug metų išlieka stabiliausia mano dalis. Svarbiausias dalykas yra laisvė. Laisvė nuo kasdienybės rutinos, nuo besaikio vartojimo. Poezija – mano maišto forma. Be jos būtų paprasčiau, bet ne taip įdomu“. Taigi, kaip teigia redaktorius, Karolio eilėraščiuose – jo kelionių patirtis, įvairių kultūrų patirtis, asociatyvi tų patirčių interpretacija ir pastangos „būti kaip būnasi“ (čia, anot redaktoriaus, pagal jauną poetę Lina Buividavičiūtę). Eilėraščiai tikrai geri.
O skaitydamas T. Vyšniausko kūrybą redaktorius nuolat suabejodavęs savo darbo išmanymu: ar tikrai tai pirmoji autoriaus knyga – veik nebuvę ko taisyti, tiesiog nebuvę prie ko kibti, be to, autorius pats sudėliojęs knygoje esančius eilėraščius, pats sudėliojęs knygą, o tai bene svarbiausias profesionalumo ženklas... Itin taikli ir labiausiai tinkanti pirmai pažinčiai autoriaus anotacija ketvirtame knygos viršelyje: „gimęs 1978 m. Šakiuose. ne šakėmis ant vandens, ne šakomis į dangų. asfaltu. du dešimtmečiai žvilgčiojimo į upes Kaune. begalė bandymų kažką gražaus pasakyti be-toninei planetos odai. bet spjaunu. ir rupūžės krenta. eilėraščių raštais margintos. priropoja pasaulio pakraštį. stebi, kaip įelektrinta viela tolyn nušokuoja raidės“.
Tiesą sakant, jei redaktorius pasako daug giriamųjų žodžių, to pirmam kartui turėtų užtekti, galima didžiuotis ir džiaugtis. Galima džiaugtis ir bandymu atsakyti į klausimą, ar skaito jauni žmonės eilėraščius. Karolio manymu, skaito, bet nedaugelis, o tiems skaitantiems poezija tarsi trumpas šuolis iš kasdienybės ir rutinos į kažką švento.
Dar apie K. Barecko knygą kalbėjo filologė Kristina Bačiulienė, jos nuomone, tai keliautojo-filosofo užrašai, juose – bandymai apčiuopti žmogaus esmę, gyvenimo vertę ir kainą, o mitinėje sąmonės erdvėje skleidžiasi fantasmagorinai vaizdai, įvairūs karmos dėsniai... Na, o filosofė Ieva Rudžianskaitė teigė, jog T. Vyšniausko knygoje atradusi tam tikrą, per puslapius vedusią giją – tai biblinės metaforos: sąsajos su pranašu Jonu, lyrinio subjekto kabėjimas iš tamsos, iš bedugnės. Tamsos metafora įspūdinga: gyvenimas ir mirtis susitinka tame pačiame taške, tarsi susiriša į mazgą, kartais autorius vilioja skaitytojus į paslaptingus eilėraščių labirintus, kuriuose blyksteli erotiškumas, kuriantis ribą tarp geismo ir mirties, tai tarsi išvirkštinis gimimo procesas (eilėraštis „dnr“).
Tuo tarpu Tomas, kabėdamas apie filosofinį poezijos interpretavimą, persakė Josifo Brodskio mintį, tačiau dėl vietos stokos jos necituosime...
Tačiau grįžtant prie A. Ruseckaitės klausimo, norisi paprašyti jaunųjų: padėkite (nors trumpam) kompiuterius ir išmaniuosius į šalį ir paskaitykite eilėraščių, kad ir iš „Skyrybos ženklo“ ar „Įelektrinto piemens“. Turėtų patikti.
Ir dar: pačioje vakaro pabaigoje rašytoja, muziejaus direktorė A. Ruseckaitė įteikė jauniems poetams po knygą apie išeivijos kūrėjo Kazio Bradūno gyvenimą ir kūrybą. Įteikė ir pasakė: „jei norite, kad po jūsų mirties apie jus būtų išleista tokia stora knyga, dirbkite, dirbkite daug ir nuosekliai...“
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė

Visa galerija
Atgal