Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
13
lapkričio
2018

DVI GRAŽIOS KNYGOS

Spalio 17-osios vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejus kvietė į dviejų autorių naujų knygų sutiktuves. Dalyvavo Ieva Rudžianskaitė su pirmąja mažųjų meditacijų knyga „Be skaičių“ ir Regina Katinaitė-Lumpickienė su eilėraščių knyga „Tapuolia pūkas aky“. Jos eilėraščiai parašyti aukštaičių uteniškių tarme. Abi knygas išleido leidykla „Kauko laiptai“.
Kartu su autorėmis dalyvavo knygų leidėjas , redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas, literatūros kritikė Kristina Bačiulienė. Vakarą vedė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, smuiku grojo Kauno I-os muzikos mokyklos moksleivis Justas Sabastijanskas, jo mokytoja K. Katavičiūtė. Knygų sutiktuvėse dalyvavo ir dailininkė Viktorija Paliokienė.
Pirmiausia skambėjo smuiko melodijos.
Rašytoja A. Ruseckaitė teigė, kad ji negali iškart suprasti. Pirmiausia perskaitau, o paskui dar kartą. Tarmiškai sunku paskaityti. Apie Ievos knygą „Be skaičių“ rašytoja sakė, kad nors Ieva ir jauniklė, bet man artima, perskaičiau knygą du kartus. A. Ruseckaitė kalbėjo, kad „Kauko laiptų“ leidžiamos knygos labai gražios. Dailininkė I. Paliokaitė-Zamulskienė turi savo stilių. Šįkart knygas apipavidalino Ingos mama Viktorija. Dailininkė pasakojo, kad grafika geriausiai papildo šias knygas. Ofortai yra anksčiau sukurti, o ne specialiai šiai knygai. Abi autorės labai patiko. Linkiu joms sėkmės.
Poetė R. Katinaitė-Lumpickienė paskaitė savo eilėraščių iš naujosios knygos:
 nežinau / kaks dabar umžius / stoviu in kalna / nepažįstama man pasaulia / a kaks neaprėpiamas ilgesys / kaks laukimas / vėjas atneša juos / kaip jūržalių kvapų / ti talybej baltų pramate / marių lopšį sūpauja / mana lūpam teka jas lapšine / brėkšta iš tyka
Pirmosios knygos „Be skaičių“ autorė I. Rudžianskaitė sakė, kad jai teko apie Reginos knygą „Tapuolia pūkas aky“ kalbėti Utenoje. Knygą reikia skaityti širdimi ir protu. Skaitydamas susiduri su gimtosios kalbos iššūkiu. Eilėraščiai parašyti asketine forma, minimalistiškai. Akcentuojamas lietuviškumas. Meilė kalbai, tarmei. Ieva citavo filosofą A. Mickūną. Svarbus gamtos ciklo nenutrūkstamumas, gali pajusti gimtosios vietos ilgesį.
atameni / tų vasarų / kai lyti lija špakais / sakem / vyšniam tai jau amen / dabar misliu – / a kad būtų tik špakai / su špakiokų visu debesiu / tik špakai ir vyšnias / a ne vėjas periuntis / stagaruos
R. Katinaitės-Lumpickienės rinkinyje nedaugiažodžiaujama. Pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų požiūrio. Buitis tampa būtimi. Dominuoja skaidri melancholija. Ar ne pernelyg užliūliuoja tarmė? Ne. Atsiskleidžia amžina išmintis. Reginos poezija nuostabiai skamba, kai ji pati skaito. Tarmė sklidina įsigyventos išminties. Gausu ilgesio akmenukų...
nežinau da ir šindei /gyvenimų srėbt / kaip ušėtkų zacirkas / ar iš roza nugurkt / kaip vaikystes saldainį kermošinį – / pačiai navatna
Filologei K. Bačiulienei I. Rudžianskaitės knyga asocijavosi su rašytojo V. Kalvaičio trobele. Ieva mąsto filosofijos, religijos temomis. Tekstai daugiasluoksniai.
Meilė nežino, ką reiškia gailėti. Kad ir kaip su tuo nenorėtume sutikti, niekas nepasikeistų: gailesčio Ji vis vien nepripažins. Maža to, Meilė nesuvokia ir nesuvoks, kaip galima kitą pavadinti vargšu. Nustebęs savęs paklausi: kaip čia taip, kodėl?
Anot K. Bačiulienės, skaitytojas kviečiamas nustebti. Autorė taupiai vartoja filosofinį žodį. Mylėti ir besąlygiškai mylėti – du skirtingi dalykai. Pastarasis siejamas su troškimu, jog kitas egzistuotų pasaulyje net tada, kai tas pasaulis matomas pro skirtingus langus.
Kartais filosofija yra lyg pleistras neregiui – klijuoji, bet nepataikai ant žaizdos.
Knygos „Be skaičių“ autorė Ieva dėkojo už analizę. Pranešime viskas gražiai susijungia. Pamačiau savo knygą kitaip. Mano knyga yra ne tik tekstai, bet ir ofortai. Jie įprasmina knygą. Akivaizdi dviguba knygos vertė.
Kai ji pagaliau taps tuščia, net kai pajusi gėrį ir blogį, ji vis tiek liks nuščiuvusi. Tada ir aplankys laisvė – nieko nebenorėti. Tik ji žibės lyg ežero paviršius ir girdės visų gyvų būtybių troškimą gyventi. Akmenų veidai stebės dangaus šviesulius, irstysis valčių kūnai, o ji bus nejudantis dugnas.
Tegul aplinkui šnara, raibuliuoja, virpa – ji pagaus tave lyg inkarą.
Tai I. Rudžianskaitės tekstas „Širdis“.
Ieva sakė, kad neturėjo kažkokių ambicijų atsakyti į visus gyvenimo klausimus. Filosofija nežino, kas yra tiesa. Laikas be skaičių, esi čia ir dabar. Esi įlaikintas. Bet be skaičių. Ieva prisipažino, kad yra dėkinga savo sūnėnui. Paklausta, ar gula rankraščiai į stalčių, atsakė, kad gula.
Knygos redaktorius V. Rudžianskas teigė, kad jam uteniškių tarmė nekelia jokių problemų. Reginos knyga jau trečia, kurią redagavo. Norėčiau dar redaguoti. Ievos rankraščius V. Rudžianskas skaitė Dzūkijoje, O. Dautartaitės sodyboje. Ievos pirmasis variantas buvo apie 80 miniatiūrų. Gilinausi. 80 miniatiūrų būtų ryškiai per daug. Kaip tėvas galiu paskaityti, bet kitas pavargtų. Su Ieva nesipykom, ji pasikliovė manimi. Viktoras prisipažino, kad kitąsyk nenorėtų redaguoti...
Vakaro pabaigoje kalbėjo poetas V. Kaziela apie prarastą tarmę ir tai, kad jis gerai supranta R. Katinaitės-Lumpickienės tarmišką poeziją. Žodį tarė ir Kauno rašytojų sąjungos skyriaus pirmininkas V. Kiaušas-Elmiškis. Visi džiaugėsi naujomis Ievos ir Reginos knygomis.
dabar viskas kiteip / kaip runku ragis nujeme / susbesijimus ir sopes / pa perkūna perplaštu uosiu / žėbejam rudenia saulį / su atšliubavusiu kovarniu / ir teip gera / teip lengva / teip gardu

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal