Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

DURYS NEUŽSIDARO

„...Į  viską žiūrėti tarsi iš šalies. Lyg būtum ne šio spektaklio pagrindinis veikėjas, o atsitiktinis žiūrovas, stebėtojas. Visus įvykius privalai vertinti be pykčio, be įsiūčio, ramiai, su lengva ironija ar pašaipa, šventai įsitikinęs, kad kitaip ir būti negali... Kuo anksčiau tai suvoksi, tuo pačiam lengviau... Žaizdos taps ne tokios skaudžios, netektys – ne tokios beviltiškos...“
Į viską žiūrėti lyg iš šalies? Ar sugebėsiu? – klausia savęs jaunas kalinys ir knygos „Sustiprinto režimo barakas“ autorius Vladas Kalvaitis. Ištrauka iš romano – leitmotyvas, subtiliai, vos juntamai besikartojantis romane ir rašytojo gyvenime.  
Į viską žiūrėti iš šalies nėra lengva, dažnai nepakeliama, kartais neįmanoma – už daug ką tenka mokėti gyvenimu, širdimi, siela... Tai taip pat visų Vlado Kalvaičio prozos kūrinių leitmotyvas...
Maironio namuose prozininko Vlado Kalvaičio kūrybos vakaras. Anot vakaro vedėjos, rašytojos Aldonos Ruseckaitės, Vladui Kalvaičiui labai svarbus „Nemuno“ savaitraštis – pirmosios novelės buvo išspausdintos „Nemune“ ir visa kita jo proza „plaukė“ kartu su „Nemunu“. Svarbūs ir savaitraščio žmonės, ypač redaktorius poetas Viktoras Rudžianskas, jis – novelių bei apsakymų knygų „Volungė“, „Svečias iš Magadano“, „Stiklinė aguonų“, romano „Sustiprinto režimo barakas“ redaktorius. Rudžiansko nuomone, negalime Kalvaičio kūrybą vadinti lagerine. „Sustiprinto režimo barakas“ ir kitos autoriaus knygos XXI a. pirmosios pusės klasika. Labai autentiška, išgyventa, ilgai brandinta – kol praėjo (jeigu praėjo) širdies sopuliai, kol netikėtai buvo atverta šviesioji ir nuostabioji tremties pusė – tikroji ir vienintelė meilė – mergaitė, atnešusi stiklinę pieno... 
Stilius grakštus, elegantiškas, parašyta šmaikščiai, graudžiai, ironiškai. Tekstuose nejuntame pykčio, keršto troškimo. Daug psichologizmo, charakterių tipažų įvairovės. Būtent čia ir atsiveria žiūrėjimas tarsi iš šalies – žvelgiant į visą supantį košmarą bendražmogiškuoju aspektu.
Atsakymas į Aldonos Ruseckaitės klausimą, ar parašęs „Sustiprinto režimo baraką“ nusiėmė kalinio ir tremtinio „kuprą“, buvo lakoniškas – ne. Viskas liko. Dar ir šiandien jaučiu košmarus, grįžtančius sapnuose, matau kiekvieną žmogų, su kuriuo gyvenau ar bendravau, kartais atrodo, jog žinau kiekvieno jų mintis ir svajones. Liko alkio jausmas, laisvės troškimas – begalinis noras pabėgti iš lagerio, – kalbėjo rašytojas.
Dar vienas klausimas: ar lengva atleisti už patirtas kančias ir skriaudas?  
Vladas Kalvaitis: „sudėtingas klausimas. Atleisti – sunku, užmiršti dar sunkiau. Neįmanoma atleisti, pavyzdžiui, Juodajai Pirštinei ar Atamanui... Sunku apie tai kalbėti, nes, nors praėjo daugybė metų, viskas liko įrėžta atmintyje... Atminties durys dar neužsidaro...“
Vakaro metu Akmenės rajono kultūros centro liaudies teatras atliko spektaklį „Tūnantis šešėlyje“ su dialoginiais intarpais pagal minėtą Kalvaičio romaną. Pagrindinis spektaklio, taip pat ir pagrindinio veikėjo L227 leitmotyvas buvo kone toks pat – durys neužsidaro...
Rašytojas nekalbus, į daugelį klausimų atsako tik vienu žodžiu „taip“ arba „ne“. Nors apie kūrybinius ateities planus V. Rudžianskas patarė daug nekalbėti, naujų novelių, apsakymų tikrai dar bus, jų jau, beje, yra.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal